Rašyk
Eilės (74299)
Fantastika (2201)
Esė (1498)
Proza (10537)
Vaikams (2511)
Slam (50)
English (1140)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







– Reikia kažką parašyti, – pasakė žmogus, kuris darė narkotikus. – Tiesiai į naujo kūrinio langelį, mažiausiai 1, 5k žodžių, – toliau sau tarė žmogus, kuris darė narkotikus.

Bet pirma išgersiu šią taurę absento. Ak, mano matricos žalioji fėja! Be tavęs nemiegu jau keturias savaites, svaigsta galva, dreba rankos, kartais tirpsta kojos, muša prakaitas. Geriu už Čarlzo Bodlero, Vincento van Gogo ir Oskaro Vaildo et al. garbę bei fantasmagorinę estetinių-eidetinių iliuzijų fauną. Tada mano pilkos akys pasipuošia žėrinčiomis kaleidoskopinėmis eglės lempučių girliandomis ir ausyse nustoja spengti televizoriaus sniego kriokliai. Ir ką aš daryčiau be jūsų, mano ištikimieji draugai: dekstrometorfane, LSD ir meskaline? Tik jūsų dėka aš galiu psichonautiškai susitikti su mirusiaisiais, – ne tik Jürgensono dažniu! – patirti tylą ir ramybę, tam tikrą religinę emociją ir ekstazės jausmus, bei užuosti gėles, kvepalus ar net medų.

Duokit man cigaretę, pridekit ją; ar aš turiu rankas? Bandau suploti delnais, maudžia pirštus, bent tiek. Duokit man dar taurelę absento (ar bent jau musmirių nuoviro ar Slovėnijos salamandros brendžio), aš esu labai ištroškęs, negaliu gulėti lovoje. Negaliu atsikelti ir nusilengvinti, kažkas tai padarys už mane. Aš sergu ir kenčiu šioje intracerebrinės įtampos būsenoje, bet mano palėpėje gyvenantis antrininkas nejaučia mano skausmo, nerodo man užuojautos ar gailesčio (nepaisant to, kad jis puikiai sugyvena su Karlsonu). Mano karštai tvinksinčios smegenys, atrodo, tuoj arba skils per pusę arba sprogs į tūkstantį ir vieną gabalėlį.

Tamsiojoje vaivorykštės pusėje, kur spalvos tęsiasi anapus matomųjų link infraraudonųjų ir ultravioletinių, aš kremtu rudasias darbininkes skruzdes, kol mano perceptualinė sistema MEDŽIOJA. Ji bando surasti prasmę, susivokti iš to, kiek mažai informacijos turi. Už lango loja šuo, šnypščia katė, burzgia elektros laidas, tiksi bokšto laikrodis, riaumoja bulius, čirpia žiogai, kažkur bėga vanduo iš čiaupo, šnerena vėjas, skamba telefonas, sukasi modernusis vėjo malūnas, burzgia dyzelinis variklis, kažkas dūsauja ir šnabžda. Bandau skaityti „Alisą stebuklų šalyje“ ar „Guliverio keliones“ (déjà lu!), bet raidės dingsta, palikdamos mėlynus žaibo upelius ant lapo. Maža mergaitė badauja mano rūsyje, ji supančiota grandinėmis, bet man nerūpi. Ji turbūt negyva, ji turbūt nusipelno įprastų laidojimo apeigų, nes aš matau jos vaiduoklį priešais save: ji čiulpia juodą trešnę, ta nepadorioji, beladoniškoji velniūkštė. Koks Jeronimo Bošo ektoplazminių spalvų girdėjimo efektas!

Ventiliatoriaus zyzimas primena man Šopeną, kol vartau Roršacho rašalo dėmių testą (įdomu, ką pasakytų Pikasas?).  Išorinis pasaulis dingsta; vidinės patirtys užvaldo, sąmonė susiaurėja ir šioje absorbuojančioje būklėje aplink mano kūną užsidega subtili, daugiaspalvė, ryškiai spinduliuojanti aura. Bet veidrodyje matau tik savo paties vidinius organus, rankoje spaudžiamą ajahuaskos stikliuką, o abu šie dalykai tiesiog trenkia džiunglėmis ir jų gyvūnų — kaip, tarkime, jaguarų, anakondų ar vištvanagių — apdegusia mėsa ir mėšlu; taip pat česnaku, pūvančia žuvim, sugedusiais kiaušiniais, vėmalais, šiukšlėmis ir nešvariais drabužiais.

Pasileidžiu Queen dainą „Another one bites the dust“. Kaip bekmaskingas sako, taip užsirūkau marihuanos. Portale į paralelinę realybę, atsimenu visus savo pažįstamus, tik flešbeke vietoj jų veidų — spurgos (o gal tai mano jausminės vaizduotės neuronų protinio darbo ar CNS glaukoma/katarakta/skotoma? kas nors išmokykite mane Brailio rašto!). Užsirūkau sudžiūvusio banano žievės suktinukę (skonis kaip aštraus spageti, mano medini fantome Pinoki!). Atsimenu savo tėvus ir tai, kaip juos nužudžiau. Atsimenu save ketverių, kai išvydau raguotą, lojantį, mėsingą Velnio snukį, mėnulio pilnaties naktį pašėlusiai ir atidžiai žvelgiantį į mane pro langą su savo tūkstančiu raudonų degančių akių, ir save maždaug dešimties, kai išvydau medį, pilną puolusių pakaruoklių angelų, kurie švytėjo kaip žvaigždės ir deklamavo man savo priešmirtines eiles ir tapė man paveikslus apie sparnuotus jūros liūtus ir pan.

Noriu būti seksualiai išprievartautas elektros spinduliuotės ir beta-blokatorių, sumaišytų su rupūžių nuodų sekretais. Noriu netoleruotino, deginančio skausmo visame savo kūne ir prote... Tokio skausmo, kuris suerzintų rimčiausią asmenį, paverstų bailiu narsiausią kareivį, o iš stipriausio žmogaus padarytų pačią isteriškiausią histrionikę. Man atrodo, kad aš virtau grobuonišku aštriadančiu vilku, kurio letena pakliuvo į brakonieriaus spąstus. Kad pabėgčiau, nusikąsiu ją. Kur mano mielieji kokaino vabaliūkščiai ir greičio kalneliai? Ak, taip, jie niežti mano kaukolėje ir tarsi propeleris šokinėja mano skrandyje.

Pastaruoju metu kankina tokie klausimai kaip: Ar aš alkanas? Ar aš ištroškęs? Ar aš jaučiu skausmą? Ar mane kas nors kutena? Ar aš jaučiu atstūmimą? Ar mane tuoj užpuls migrena? Ar aš įsimylėjęs? Ar aš jaučiu seksualinį potraukį? Ar aš noriu masturbuotis? Ar mano batraiščiai ne per stipriai užrišti? Ar aš pavargęs? Ar aš nuobodžiauju? Ar aš emocinis daltonikas? Ar man trūksta vitamino B1? Ar aš apsinuodijau švinu/gyvsidabriu? Ar aš noriu vemti? Ar aš noriu nusilengvinti? Ar aš noriu defekuotis? Etc.

Groju fleita. Matau spalvas tokiomis tonacijomis: karminiškai raudona A, žaliai geltona E, silpnai gelltona F, violetinė D, ir mėlyna bei raudona E. Gražumėlis! Tačiau, kodėl eidamas jaučiu tarsi virvę, tarsi šliaužiančią gyvatę aplink savo kojas, tempiančias mane žemyn; jaučiuosi tarsi velkčiausi pažeme, priplotas, visas mano kūnas tarsi švinas; jaučiu, kaip lova ir visas kambarys apversti aukštyn kojom ir dreba. Ši būklė turbūt primena mesijų, šventųjų, filosofų iš Antikos, sektų iš Viduramžių, vienuolių iš Louduno, Konvulsionistų, Iliuminati, ir daugelį kitų religinių entuziastų būkles.

Šoku gatvėje ant karšto garais vibruojančio ir švytinčio asfalto, kurio paviršius primena kilimą iš orgiją suruošusių kirminų. Su manim šoka tokia zoopsija: katinas, kiaunė, ežys, pelė, lokys, ožys, kiaulė, arklys, tigras, smauglys, varlė, ungurys, šikšnosparnis, gaidys, žiurkė, voverė, balandis, vapsva, banginis, hiena, drakonas, pusiau-šuo-pusiau-beždžionė, goblinai, satyrai, titanai, ufonautai, poltergeistai ir t. t. Šokio metu, pasirodo: ryškiaspalviai gigantišti žemės stulpai, debesimis aptraukti bokštai, nuostabūs rūmai, ramios šventyklos – šių fortifikacijų interjerai verda ir rutuliojasi tarsi būtų kažkoks solidus, gyvas skystis; viskas susilieja į vieną po-lietinę horizonto liniją, primenančią juodai-baltą šachmatų lentą, virš kurios kybo triguba vaivorykštė. Jaučiu spermos, kraujo, fekalijų skonį; muilą makaronuose; taukus kavoje; blogi kvapai ir nuodai rymo mano burnoje ir nosyje, tenka juos malšinti vilna ir skudurais, kol pamėlynuoju.

Pagaliau organuose jaučiu stiprų skausmą. Kai kas nors paliečia mano skalpo plauką, aš merdėju. Kiekvienas kaulas maudžia. Esu tarsi primuštas ir nudegintas; atrodo, kad mane perverė raudonai karštos adatos, durklai ir ietys; mano rankos užlaužtos; mano galva atlošta atgal; mano kojos nukapotos; mano akys ištrauktos taip, kad veidrodyje atrodo, tarsi nieko nėra akiduobėse; mano kūnas tarsi akordionas, sutraukiamas ir ištraukiamas; mano galva panardinta į ledą, tarsi laikoma šaldytuve; mano kūne verdama karšta alyva; mano oda pilna akmenų; mano akys mirkčioja, kaip ir smegenys; ginklo kulka vartosi mano stuburo korde aukštyn-žemyn; jausmas skrandyje toks, tarsi niekas nėra virškinama, mano pilvas išsipūtęs; mano plaučiai ištęsti tarsi kresnas žaliūkas juos temptų kūnu nuo krūtinės per pilvą iki genitalijų; jaučiu širdies plakimą savo smilkiniuose, kartais sulėtėjusį, kartais pagreitėjusį; mano kvėpavimas sutrikęs; mano šlapimas graužiantis tarsi stiklo šukės; visi organai pašalinti, sukapoti, sudraskyti, išversti; mano viena sėklidė ištinusi; mano nervai, raumenys, visi organai be galo įsitempę. Etc.

Užkandau sapnų žuvies. Ar ji iš Indijos, ar iš Ramiojo vandenyno, ar iš Viduržemio jūros, nežinau. Žinau tik tiek, kad mano ego-alienistiškai sukubus rožinei gorilai, sėdinčiai prie valgomojo stalo ir badančiai baltu skėčiu šį patiekalą, labai patiko (kaip ir man patinka jos prancūziškoji liga!). Popiečiui uostysim: aerozolį, super momentinius klijus, butano dujas, indų valiklį, gazoliną, kerosiną, cementą, batų laką ir azoto oksidą. Pavakary, post hoc, pasirodo maži, linksmi, pokštaujantys, skruzdės dydžio antropomorfiniai padarėliai, kurie šokinėja ir šoka, lipa ant stalų, vaikščioja pro duris ir langus, ir marširuoja tarsi liliputiški, ryškiai uniformuoti kareivėliai.

Skaitau Nyčę. Gal ne tiek skaitau, kiek girdžiu; gal ne tiek girdžiu, kiek patiriu paradoksinio Arkties šalčio spalvines sensacijas, vien burna formuodamas raidžių kontūrus. Nyčė anglų kalba man primena sudžiuvusio medžio atspalvį, kol Nyčė vokiečių kalba man primena nupoliruotą juodmedį. Nyčė lietuvių kalba man gražiausia: ji primena man vulkanizuotą gumą, suodiną suplėšytą maišą, kuriame tupi Šredingerio katė, šokoladinius dribsnius, karštą rameną, dramblio kaulo rankinį veidrodėlį, šaltą metalą, griaustinio debesis, mėlynių uogienę, perlų vėrinį, ir t. t. Nyčė rusų kalba man primena pūkuotą-pilką medį, augantį prie Nilo upės, virš kurios naktimis šviečia pačios ryškiausios žvaigždės... jos niekada neapleidžia, jos visuomet matomos, jos komanduoja augti gilyn, aukšyn, platyn, i. e. kaip gerõs fortūnos ženklas.

[Visas šis automatinis rašymas man pačiam atrodo labai lėtas. Aš bandau spaudžioti klaviatūros mygtukus greičiau, bet laikas tik dar labiau sulėtėja. Tuo pačiu metu, viskas aplink mane juda taip greitai, tarsi prasukamas DVD grotuvo filmas. Rašau naktį, kol žmona miega kitame kambaryje... Kartais išgirstu savo vardą, tariamą mano mylimosios karalienės balso; bet gal man vaidenasi? Aš sėdžiu užmerktomis akimis; viskas, ką parašiau, yra iš asmeninės patirties, – tamsios, niūrios, nejudančios organinės vizijos, – kai staiga simpatijos ir empatijos jausmai įsiterpia tarp vaizduotės ir šviesos nervų, kai matau priešais save baltą skaitmeninį popieriaus lapą. Po šios rašliavos, kol dar naktis, išeisiu pasivaikščioti po kiemo sodą, vėliau galbūt pamylėsiu savo moterį (Vilhelmina, mano gyvenimo meile, mano strėnų ugnie. Mano nuodėme, mano siela. Vil-hel-mi-na!). Nusižiovauju, ištempiu rankas, reikia pabaigti kūrinį...]

Oras buvo sunkus nuo triukšmo ir aš pabandžiau pajudėti. Jutau, kaip dangus leidžiasi ant žemės, ir jis mane apgaubė. Aš iš tikro paliečiau Dievą. Jis pabuvojo manyje, „taip, Dievas nemiręs! Dievas egzistuoja! “, sušukau, ir daugiau nieko nepamenu. Jūs visi, sveikieji žmonės... negalite įsivaizduoti laimės, kurią jaučiame mes, epileptikai, sekundę prieš traukulius. Mahometas, savo Korane, teigė matęs Rojų ir jame visame pabuvojęs per tokį trumpą laiką, kiek trunka ištuštinti vyno taurę. Visi tie išsilavinę kvailiai buvo tikri, kad jis melagis ir šarlatanas. Bet ne, jis nemelavo, jis buvo auka tokios pačios ligos, kaip aš. Nežinau, ar ši palaima trunka sekundes, valandas ar mėnesius, bet, patikėkite, tomis akimirkomis aš jaučiu tokią laimę, kad jos tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, ar žodžiais perteikti kitiems. Jaučiu visišką harmoniją su savimi ir pasauliu, ir šis jausmas yra toks stiprus ir saldus, kad porą sekundžių mėgavimosi juo, vienas noriai iškeistų į dešimt metų savo gyvenimo – galbūt net visą gyvenimą.

Dėl visų gyvenimo grožybių, nekeisčiau nieko į tai!

P. S. Galiausiai man vėl, priedu prie geriamųjų ir leidžiamųjų vaistų, buvo paskirtas elektrošokas, kaip ir paauglystėj; kambarys buvo pilnas visokių kilmių žmogiškųjų fantazmų, kurie atkakliai nesitraukė, nepradingo; jų drabužiai buvo sudaryti iš taškų, dėmių, diskų, žvaigždžių, šviesos kamuolių ir dryžių paternų, kurie visomis spalvomis mirgėjo, pulsavo, mirksėjo, plėtėsi ir traukėsi; bet pamažu jie atrodė tarsi tirpstantys ore, kol kai kurie fragmentai visiškai dingo iš mano fantastinių vizijų. Visko pabaigoje, rytojus yra tik dar viena diena.
2021-01-05 04:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-06 15:54
Passchendaele
Ačiū už komentarus. Nesiplėsiu. Tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-05 22:26
Damastas
Šauktukas ar klaustukas?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-05 22:23
gogo
ką gali stilius be turinio
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-05 21:40
Damastas
Nusirašei visai - Šarlis Bodleras jeigu ką.
Bet kol kas geriausia ką esi įkėlęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-05 19:49
Svoloč
nusirašei iš šizofreniko užrašų?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-05 19:44
Damastas
nusirašei
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-05 18:00
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Nets kats its to vėjų putstymo? Tats pats, kats patyts vėjai putsytūtsi ar putsytų tsnieguts, putstynė ir tiek pūtų, nets vitsur vits tie patyts vėjai ir tats pats tsniegats. Tokiots mano tiandieninio matymo itsvadots, taip, aha.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-05 17:58
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Tau reiktų patsimokyti its Tsvolatciauts ir kitų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-05 11:40
vakvakas
Paspausiu penkis dėl stiliaus, maloniai susiskaito toks srautas. 

Turinys tai už**sančiai nuobodus, toks back to 90s. Dar nervina, kai kas nors narkotikų vartojimą ir tripinimus supina su psichiatrine chemija ir sutrikimų simptomais. Pats to gal nesuprasdamas autorius tik didina stigmą (tiek požiūrio į rekreacinį svaiginimąsį, tiek į psich sutrikimus). 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-05 04:50
gogo
Ne narotikai bet žodžio apie tariamą apsvaigimą valkiojimas.
'Aš iš tikro paliečiau Dievą.' Įrodyk.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą