Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žmogus priklaupęs ant vieno kelio pažvelgė įdėmiai tolyn, lyg bandydamas žvilgsniu išdraskyti tirštą rūko klostę, dengiančią visą žemę, spalvinantį neaprėpiamą dangų. Nė menkiausias saulės spindulys nepajėgė sušildyti žalių medžių viršūnių ar pamaloninti sugrubusią odą. Kažkur, migloje, sučireno nedrąsiai pirmasis ryto paukštis, bet pajutęs skambų aidą, atkartojantį jo melodijas tuojau pat liovėsi, išsigandęs savo bejėgiškumo.


-Tu nematai nieko. Visagalis rūkas dengia akimis neaprėpiamas dangaus ir žemės sferas. Tik girdi paukščių ulbėjimą, žvėrių tylų tapnojimą, žolių augimą. Lyg kas tave būtų įmetęs į didelę pūslę, beveik nepraleidžiančią saulės spindulių. Ant akių užmetama skraistė.


Žmogus pabandė ausimis pagauti nors menkiausią garsą. Toli, miškuose, bailiai ūžė vėjas, laužydamas trapiausias šakeles. Tyliai po velėna sukrebždėjo mažas graužikas, dar nevisiškai pabudęs po saldaus miego. Ir vėl  tylu..



-.... ir niekada nežinai, su kuo susidursi, nes nieko nematai, nieko negirdi, nieko neužuodi. Rūkas galingesnis už žmogų ir jo pojūčius. Kartais tau atrodo, kad esi tankioje girioje, bet rankos neranda medžių, o kartais eini ramiai, nieko nebijodamas ir atsitrenki į gruoblėtą uosių žievę. Rūko apsuptas žmogus silpnesnis už kūdikį, paliktą plynėje, nes negali pasikliauti savo pojūčiais, nuolat grasinančiais jį apgauti.


Žmogus, garsiai aiktelėjęs, atsitrenkė į glotnų medžio kamieną. Šiurkšti žievė nudrėskė odą. Ant ištiestos rankos kaptelėjo mažytis kraujo lašelis. Nuo medžio skarotos viršūnės ant žemės tyliai nupleveno keli sausuoliai su žaliais lapais, ant kaktos ritmiškai kapnojo vandens lašai.


-Kartais koks žvėris nedrąsiai išslenka iš savo guolio ir patraukia toliau. Bet slenka labai tyliai ir atsargiai. Išgirdęs nors mažiausią triukšmą, vikriais šuoliais grįžta į savo saugų urvą,


Žmogaus ausis pagavo labai menką triukšmą, keliamą minkštoms pėdoms einant šlapiais lapais. Kažkas tyliai slinko į laukymę. Žmogus pritūpęs atstatė į priekį savo ietį. Tyliai sušvilpčiojęs po nosimi melodiją, girdėtą dar vaikystėje, pasiruošė bet kuriuo momentu lėkti į priekį. Neryškus siluetas lyg sutrikęs stabtelėjo ir pasuko galvą. Išryškėjo žema lokio kakta ir masyvi galva. Žvėris, nė nebandęs išsiaiškinti, kad drįso įsibrauti į jo valdas, spėriu žingsniu, bet labai tyliai, grįžo atgal. Kurį laiką dar galėjai girdėti menką triukšmą, keliamą masyviam kūnui braunantis per krūmus, ir vėl viskas nutilo.


-Visi Jo bijo, net stipriausi žvėrys-miško galiūnas lokys, vikriosios lūšys, vilkų gaujos bėga šalin, nors ir drąsiai visad puola briedžius. Jei būtų dar didesnių, ir jie bėgtų. Nors pavojus ir bus neaiškus, jie bėgs. Todėl jie ir protingesni už mus, nes žmogus pirma pabandys išsiaiškint, ką tariasi matąs. Jei pojūtis sakys eiti į kairę, jis eis į dešinę. Tokie mes jau esam.... žmonės.


Žmogus palinkęs į priekį nusijuokė įkandin bėgančio lokio ir, atsistojęs visu ūgiu, garsiai įtraukė drėgno oro. Dabar jis pajuto, kad neverta bijoti nieko, kaip ir porino senoliai-žvėrys, esant tirštam rūkui, atėjusiam iš aukštųjų kalnų, bijo visko. Žmogus drąsiu žingsniu nuėjo į laukymę, kurios viduryje augo platus ir išsikerojęs medis. Tik jo vieno nepajėgė įveikti rūkas. Žalsva viršūnė, spindinti nuo vandens lašų, vos vos siūravo, lyg medis būtų šaukęs visus likusius miško gyventojus glaustis po jo plačia lapija.


-Dar mano senelio senelis buvo mažas vaikas, o Jis jau ateidavo kartu su rūku, gąsdindamas visus... savo riaumojimu, kuris negąsdino...


Žmogus apsidairė ir šiek tiek suraukė kaktą, bandydamas įžvelgti, ką mato. Nuo kalnų leidosi tamsus siluetas. Jo kupros ketera lygiavosi su medžių viršūnėmis, galva buvo žemai įsodinta. Tik tiek pajėgė suprasti akys. Visa kita -lyg tamsi dėmė migloje. Drėgnu oru nuvilnijo žemas riaumojimas. Tačiau jis žmogui nesukėlė jokių emocijų, vien žemas ir lygus balsas, nei gąsdinantis, nei raginantis bėgti. Balsas, vibruodamas įvairiomis tonacijomis, nusklido tolyn.


-Jį pamatęs, drąsiausi medžiotojai stengdavosi nudobti. Tačiau Jo kailiu dar niekas nesigobia šaltomis žiemos naktimis.. Toks Jis Ateinąs Su Rūku yra nesugaunamas. Bet nė vienas bandęs ir negrįždavo.


Žmogus, tvirčiau suspaudęs ietį, atstatė ją prieky savęs. Kakta, ir taip jau šlapia nuo drėgno oro, dar labiau sudrėko nuo prakaito. Kojas lyg kas surakino-žmogus negalėjo žengti iš vietos...


-Jis nesugaunamas kaip vėjas, nepažabojamas kaip vanduo, neprijaukinamas kaip gamta.


Tamsus siluetas vis artėjo.....


-Su rūku ateina, su rūku ir išeina. Niekas jo nematė. Rūke tik viena tamsi dėmė. Niekas nematė jo dienos šviesoje, tad kažin ar kas pamatys...


Žmogus virš savęs pakėlė ietį, ruošdamasis smogti.


-Niekas ir nepamatys, nes niekas nenori pamatyti, tiesiog trokšta Jį pagauti, bet ne prakalbinti....


Žmogus buvo pasiryžęs pats žūti, bet nepasirodyti kaip bailys ir pabėgti. Visas kaimas būtų iš jo juokęsis. Pasiruošė ietį sviesti, vos siluetas priartės. Įtempęs pečių raumenis, pajuto standžią lanko templę. Ne, jis neprapuls...


-Tikrai niekas? -paklausė smalsumo pagautas vienas iš vaikų.
-Niekas, net ir tu, -senolis paglostė mažiausiajam galvą, - jei neturėtum šito, -parodė į mažą akmeninį peiliuką, kabantį prie diržo, -pamatytum, bet to niekada nebus.


Į žmogų padvelkė menkas vėjelis, sumišęs su šaltųjų ledynų kvapu. Nuo kalnų papūtė rytys.


-Bus, -užtikrintai prakalbo vaikas, - aš užaugsiu ir tą žvėrį pagausiu.
-Matai, -šypsodamasis pasakė senolis, - tu jį nori tik pagauti.


Žmogus nustebęs apsidairė. Rytys išsklaidė rūką ir paliko žmogų vieną, atviroje laukymėje, visa šalia kaimo. Prie pat jo, ant nuvirtusio medžio kamieno, kažin kaip per tirštą rūką atšliaužęs, sėdėjo jo jauniausias sūnus. Tėvas išsigandęs pagriebė jį ir priglaudė prie veido. Dar prieš sekundę kaustęs siaubas dingo kaip šešėlis naktyje. Ietis liko gulėti numesta ant rasotos žolės. Lyg nieko nebūtų buvę...


-O tik pakalbėti...


Vaikas šypsodamasis mojavo mažutėmis rankutėmis kažkam kalnuose.  Tėvas žvilgtelėjo į jį ir tyliai  patenkintas sumurmėjo:
-Ech tu... užaugs iš tavęs didis medžiotojas ir kartu mes eisim medžioti Ateinančio Su Rūku. Jo kailiu gobsimės naktį, jo mėsa maitins mus daugelį dienų.


-Kalbėti su žvėrimi? -nesuprato vienas iš vaikų.
-Kalbėti su žvėrimi, - lyg aidas atkartojo prosenis ir nusišypsojęs raukšlėta ranka pamojavo kažkam kalnuose.
2004-01-29 09:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-10 22:46
omnia mea mecum porto
Ne, žinoma tai daug geriau negu nieko, bet reiktų skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti, ir ne tik svetimus tekstus:

„...tirštą rūko klostę, dengiančią visą žemę, spalvinantį neaprėpiamą dangų“

„...atsitrenkė į glotnų medžio kamieną. Šiurkšti žievė...“

„Jį pamatęs, drąsiausi medžiotojai stengdavosi nudobti“

Generalinė ideja, žinoma, graži, nebūtina monstro nudobti, galima su juo kalbėtis. Ką gi, štai, kalbėkimės...

Žmogus palinkęs į priekį nusijuokė įkandin bėgančio lokio ir, atsistojęs visu ūgiu, garsiai įtraukė drėgno oro.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-21 17:16
Miegapiale
Man patiko. Gan keistoka, bet sukelia tikrai nemažai minčių ir noro pamąstyti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-29 16:17
heroinas
malonus kūrinukas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą