Ląstelės veidrodyje

Anūkas žydi tarsi obelis,
raudoni jo skruostai
džiugina
kas dieną vis.

Bet demono koronos
skraistė
užtemdė kvėpavimo takus;
jis vakar telefonu šaukė::
„Tėveliai, neištveriu, gaila  palikti  Jus“.

Tėvai kelintą parą klūpo
prie ligoninės langų,
vakar dar pamatė sūnų
tik akimirką
procedūros metu.

Šiandien jis
po reanimacijos gaubtu;
paskutinė viltis
su žemišku pasauliu
gyventi kartu.

Bereikšmiai mostai
metalo kardais,
užtenka ląstelę
paversti pelenais.