Stiklėja rožės. Raižiniai stikle
Graviūrų meistras pasirašo – Speigas
Ir sniegas su balandžių vartikle
Plevena o aukštai akis įsmeigęs
Jau kryčiui ruošias vanagas antai
Pavogt iš grožio visą esmę bando
Balčiau nei balta kiek aplink matai
Sidabras sniego krentantis už sprando
Ir mažos snaigės ginasi dygliais
O vanagas balandžio pasibaidęs
Per visą lapą tau sparnus išsiskleis
Iš snapo jam pabirs dar kelios raidės
Ir sakiniai – ranka nebesuklys
Nesuvirpės nuo šito šalto gruodžio
Kol neužšalęs plunksnos smaigalys
Dar kantriai laukia paskutinio žodžio
Todėl klausyk – jį vėjas padiktuos
Stebėk į taktą linksintį žibintą
Išbrauk žodžius išbrauk ir vėl ne tuos
Ir parašyk vienintelius – jau švinta
Stiklėja tavo pirštai pamažu
Ir blyksi ledas jau rankas padengęs
Tuoj ims švytėt bažnyčios vitražu
Per naktį apšerkšnijęs mūsų langas