Skrydis yra atidėtas

Tumulais krenta sniegas tarytumei pulkas žąsų 
Antrą kartą išgelbėtų skrydį tarp Vilniaus ir Romos
Ir aš springdamas kąsniais jų plunksnų sušukčiau esu
Daug garsiau už jų pulką tik man jų keliai neįdomūs

Įdomiau daug gyvenimai liekančių mūsų visų
Kada nulemia viską spiralė vienos chromosomos 
O po to tik tylėčiau tikriausiai ne savo balsu
Lyg pakirdęs iš miego o gal net prabudęs iš komos

Ten kur tunelio galas kur eiti be galo šviesu
Nuskaidrėja mintis nuskaidrėjusiai sąmonei aišku
Traukinys atidunda tarp sandūrų bėgių garsų
Ir tuos tumulus sniego tarytumei plunksnas sutraiško

Vis artyn ir artyn amžinybė visa į mane
Vėl sugrįžta ir tai man ko gero visai neskausminga
Kaip nei šilta nei šalta jau tiems kurie guli kalne
Ir supurčius šį miestą lyg vaikišką žaislą vėl sninga

Ir vėl mirga taškai begalybės juodam ekrane
Viso miesto garsai kaip ir žąsys seniausiai nutyko
Ir kaip stalo sidabras man snaigės sutirpsta delne 
Lygiai trisdešimt snaigių kaip trisdešimt Judo skatikų

Kol vaikai dar dėlioja ant bėgių šaltas monetas
Kad važiuodamas bėgiais gražiai traukinys jas suplotų
Jausmas tarsi vaikystėj bet jau transformuotas ne tas
Šitą miestą taip pat valdė daug karžygių ir pilotų

Speigas spigina veidą. Staiga ima temti vėlu. 
Du kartus į tą pačią naujamiesčio pusnį įbridę 
Mes paliekame raštą visiems traukiniams ant stiklų
O lėktuvai nekyla. Net žąsys atideda skrydį.