2020 12 26

iš kartono mano betliejus
prie akvariumo prisiglaudęs
ištapytas dažais aliejiniais
skleidžia nuotaiką itin graudžią
nerandu kambary jam vietos
bet per širdį pereina kardu         
pieštos avys kai netikėtai
prakalbėjusios taria vardą
aš kas vakarą jį aukoju
nors kažkas vis kitaip užrašo
pjausto širdį ranką ar koją
iš sidabro lakšto ir laša
skaičių sekos ir raidės inri
kažkada žmogaus sugalvotos
ten kur vartai aušros ten jis
ostra bramoj prikaltas votas
paaukotas, žvalgausi – ko ją
šitaip myli turistai ir vietiniai
ant cukrinių arkliukų jojantys
į ledus debesų avietinius
o vardai pradingta iš lėto
vis dar ieškau vieninteliam vietos
kai regiu jį skriejant kometomis
maldose netyčia sudėtomis
apsidairo šunelis ir bėga
pasitikti manęs bet nemato
tuščioje aikštėj tirpsta sniegas
aš lyg rūkas virš ciferblato
miesto laikrodžio malančio laiką
į maišus kol kas nors sukrato
nuodėmingus kad tilptų daugiau
tam maiše praeinančių metų
surištų grandinėmis raidžių
o tikėt vien jomis taip kvaila
lyg akvariumo stiklą išraižiusiom
kartoninėm avim ir gaila
kad elektros laidais lyg stygom
išsipūtusi gruodo sniegena
sau tipena dangum indigo
o lesyklon nieks paukščio negena
kad šunelis voliodamas dieną
jos baigmės aplot nenorėjo  
ir du tūkstančius dvidešimt vieną
kartą turės jam kūrėjas
vėl iš naujo rodyti pavyzdžius
ko žmogus vis keičia marškinius
ir keliauja laiku be pavadžio...
šuo lėkštelę tuščią pabarškina
jo nosytė pilna planktono
iš akvariumo spokso žuvis
šiugžda šienas betliejuj kartoniniam
ką čia dar berašyti išvis...