15. SAU į šaknis (gal įžanga, gal įžadas)

Kas kam pasakė,
kad sustojo traukiniai?

Sustojo mano laikas.
Vien man,
tik šičia, kur esu.
Aš pats gi - lyg aukštai, aukštai
aikštelėj apžvalgos iškeltas.

Čia daug poezijos.
Daugiau negu maniau,
kad jos dar tiek yra
ir, kad kalbėdamas proza žodžius,
girdėčiau aukštą giesmę.
Tačiau girdžiu
ir net kartoti ją pramokęs:

Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, važiuodamas į namus ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo, ir dairydamasis, kad manęs kas nepamatytų, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokiu pagarbos jausmu, kaip bučiuodavau savo senutės raukšlėtą suvytusią ranką.

Ar verta rodyti, kas šitaip taręs?
Ne aš, ne aš, deja,
tačiau nerodau ir į tą,
kas šitą žinią taip sutiko:

Tadas Ivanauskas fenomenalus tuo, kad jis galėjo iškamšą pasidaryt ir tada bučiuot 

Nebuvo pasakyta,
ar iškamša ta - jo paties. 
Tačiau teisinga pagalvoti,
kad šitaip galime bučiuoti
patys save...

Nors pašaukiau triskart: PATYS SAVE...
o kaip perkūnija nenugarmėjusi
nurimti negaliu.
Labiausiai nesmagu,
kodėl va šitaip -
ir vėl jis, Ogogo, pirma manęs, 
kodėl ne aš, Pranucis, blemba...

Surankioju į burną,
kiek kadais turėjęs,
per pieną motinos duotus dantis
ir neskubėdamas kaip saulės patekėjimas,
kaip įžanga (gal įžadas?)
įsikalbu sau į šaknis:

„Čia, nuo Kalėdų lig Kalėdų būti privalau.
Nelaukite, kas laukiate mano senatvės,
O tu, saulele, stabtelėjusi, kilki aukščiu
kasdien tekėdama aplink mane
su pušelę ant delno.
(Iš „Nuo Kalėdų lig Kalėdų“)