Užaugau, regisi, per didelis kažkiek.
Kai ateinu pavaikščioti po delną,
sutinka nuospaudos it aukštos kalvos,
o visas miestas nukrenta žemiau
prie pat Neries,
prie mano kojų.
Tuomet jau neregiu savęs,
net ne dievams, o nuospaudoms dėkoju -
buvau, esu ir būsiu kaip dvasia,
kas žino, kas nežino – būsiu,
į savo kūną įsisupęs kaip rytojų.
Štai šitokį ir urnoje regėti man ne sarmata.
Nelaukite, kas laukiate mano senatvės
------------------_______-------------
Pasilenkia prie urnos Lietuva
ir barsto pelenais šaknis, kad augtų.
Taip, taip - Pranuco... Prano pelenais,
o jais, per duoną jos,
ir manimi skanausitės...