Kodėl aš čia?
Turbūt pavargęs, raiste.
Jau norisi pabūti savyje tokiu,
kuris prie savo ištakų arčiausia,
be Mindaugo, be Vytauto...
Nuo jų labai toli
reikėję išgyventi ir gyventi tiems,
kas dar į tautą,
net į žmogų neatėję.
Tu, atmintie, nemenkinki savęs.
Net raštui (raidei) lig tavęs toli.
Per vandenį, per žolę, paukštį
atsimenu, žinau ir aš,
kaip kur kadaise būta.
Aukšti kalnai,
tačiau vanduo – aukščiau.
Nutilo jau seniai ir balos kvarkti.
Ėjau iš raisto, o dabar grįžtu atgal
su kvarkimu varlės,
išsaugotu pagurklyje.
Nebuvo man svarbu,
palinkus prie grūdelio
suprasti jį kaip begalybės pradžią.
Grįžtu apklaidžiojęs žvaigždynus
ne vien tik per materiją;
kur kas daugiau - per dvasią.
Jau nemanau,
kad dar kažkas kažkur kitur galėtų
atskleisti paslaptis buities.
Labiau tikiu, o Šklėrių raiste ---
ir Visagalį susirasim savyje.
Tu – tartum aš kaip Tu
Aš – tartum tu kaip Aš.
Kas dar, jeigu ne JIS
ir Kūčių pasaką paseks
vaikučiams iš „ Rašyk“...
Žvilgt! kaip raistą į save,
ir man gražu,
kad Dievas savo darbo neužmiršo.