Taip nemaniau,
kad iš dangaus – ir raistas,
galingas mintyse, kai Dievo žodis,
o žvilgt į atvaizdą -
žemėlapis mažytis Lietuvos,
po perversmų, pasidalijimų
kuomet daugiau dalintis
jau neliko kuo...
Ant delno padedu
o jis ir čia mažytis,
net skauda it vapsvos įgeltas,
ir vis dėlto dar nebaigiu,
pašvietęs savimi, po šitokį dairytis ---
su geluoniu vapsvos,
įstrigusio lig kaulų.
Tos kitos tiesos,
nesvarbu, iš kur girdėtos,
tebūna jų,
o aš lig šiolei atkakliai tikiu,
kad mano delnas su raistu
kaip Dievo kad su manim,
Visatos vidury...
Kas dar tiesiau už tiesiąją?
Kas dar giliau už Šklėrių raistą?
Baik juokauti, Jonai. Eilėraščiai mano tikrai niekam nereikalingi,
gal išskyrus mane pati. Tačiau ir man pačiam smagiau juos megzti negu turėti gatavus. Man smagus pats jų atsiradimo procesas. Va, toks procesas man smagus. Žinau, kad sudeginto laužo kitą kartą neuždegsiu, bet jaučiu ugniavietės šilumą. Gaivina kažkaip.
O apie pasidalijimą, tai čia mąstau taip apie pačią Lietuvą. Daug
ir toli kur jos būta, bet būta... Dabar reikia saugoti ir raistus, nes ir šieji, džiūsta, nyksta, palikdami šulinius be vandens.