dreskia mano dieną
dieną po dienos
nori ji tylos šitokiuos namuos
trokšta šilumos šaltuose namuos
deda žvaigždę prie žvaigždės
ji į bulvių kibirą
nežinia nuo vaikystės... šnibždės
gyvenu lyg Sibire
tylumoje, vienumoj,
negaliu nubūti...
deda žvaigždę prie žvaigždės,
o kas po tamsaus rugpjūčio?
drasko širdį, į žvaigždes...
bulvėmis byra žvaigždutės...
kiek dar skausmo man atneš...
svetimiesiems džiaugsmo.?
1998, ruduo, Kelmė.