Devinto kalibro

Vėl šauna į galvą mintis iš devinto kalibro
motyvai ir braižas būdingi šiai skubančiai erai
mažais sugertukais kažkur tarp Eufrato ir Tigro
mes sausinam pelkes ir lygiai taip darė šumerai

seniai pastebėję kad pilnatys vandenis valdo
atoslūgius upių ir moterų įsčias bei vaisių
mąstau apie tai tarp senovinių kambario baldų
sugrįžęs tik švintant – va tuoj pailsėsiu ir eisiu

kartu su šviesa kaip ne kartą esu jau parėjęs
žibintui nušvietus tamsesnę gyvenimo pusę
kol priešinas jambas ir bėga nuo plunksnos chorėjas
kol jie pasiduoda eilėdaros dėsniams paklusę

silabinės formos silabinės eilės prie duonos
žaidimų netrūksta ir vyno tad eikite ačiū
į taktą su vėju linguojančios kelio aguonos
o užanty telpa tiek daug akmenų ir gyvačių

bet viskas išbyra bet viskas prasmenga taip skradžiai
kad Dievo karvytės pavirsta į Viešpaties karves
kad Karvės uolos dar užtenka eilėraščio pradžiai
ir smūginei pabaigai lieka dar parako smarvės

po skiemenį žodžiai vienatvė po vakarą skyla
ir raportas baigtas nes fronte nėra nieko naujo
pabėgėlės raidės sugrįžta į amžiną tylą
ir meldžia išspausti iš rašalo atpirkto kraujo

kol liejasi dėmės ir nuodėmės be atpirkimo
žinau savo kelią tik niekas krypties neparodys
nuo ilgo tylėjimo tyruose balsas užkimo 
tad „atlikta“ bus paskutinis eilėraščio žodis.