Miražas

Ir tokiu būdu jis atveria savo sielą
intoksikacijai. Vargšas padaras! Paklydęs
veidrodžių pasauly, lėtai jis stumiasi link
idealo, kol atspindys, grakšti lyg Gulbė, į
dangų kyla, efemeriška baidyklė! Į spindintį
Ažūrą, bejausmį ir bekvapį, tas mira
prasmilkytas lavonas!

Ir šalta saulė nutvieskia šį apleistą uostą
Paskendusį tarp naivių vilčių
Ir vėl iš naujo atgimstančiu sudie
Jauna moteris su kūdikiu ant rankų
Praeinanti jūreivio meilė
Pasilieka gyventi lyg sau lyg dėl kitų
Nutolsta burė tarp dangaus ir amžinai
Pargrįžtančios putos
Ir mano akys akimirkai palieka
Šį vargiai ištveriamą paveikslą
Ir aš matau naujai atgimstantį
Šaltą ir žiaurų Idealą.