balta naktis

                s  
                 n
                    a
                       i
                     g
               ė
         
                  s  

žibinto šviesoj
ant tavo veido naktie tyliai tirpsta
nuo karščio po miesto stogu su namais
ir žmonėmis iš breigelio drobių
ant tako briedžiukas iš žalio lauko
atklydęs dairosi kuris langas ryškiausias
ir daiginti kviečiai pro orlaidę
stiebiasi čerpėm kliudydami jo šnerves
briedžiukas mieste pasiklydo
ieškodamas iš kur atsiranda žalia
norėjo padidinti lauką nujausdamas
baltą pasaulį ir miestas kaip obuolys riedėjo
artyn prisitraukdamas

kol briedžiukas atsiklaupė kaip žiogas
norėdamas paragauti obuolio šalia buvo tvora
aplink daugiabutį vartai su iečių antgaliais
panašūs į kvailą šakotą medį jo lauke
kurio glėby palikdavo gaurų gniūžtę
jis pajuto šnervėmis sniegą
niekur nebuvo žalios nė kitų žiogų
vaikai pro langus tiesė rankas
džiaugdamiesi animacijos tęsiniu
briedžiukas buvo matęs vaiką ir žiogą
prie išdžiuvusio upelio
savęs neregėjęs manėsi panašus į juos
taip pat džiaugėsi
pašoko nuspirdamas obuolį ir miestą
per tvorą į savo lauką
vaikai iš langų
krito tyliai lyg snaigės ir juokas ištirpo
žibinto šviesoj apšvietusioj naktį
nebuvo nė garso
tik pro orlaidę žalias kvietys
giliai įkvėpė virpantį kiemą
su parklupusiu žiogu
į baltą naktį