Epika. Paradigmatika

ilgai nelaukus kritus Tisifonė
pačiupo deglą kraujuose įmirkusį,
apsijuosė savo baisų rūbą,
kuriuo lėtai sroveno šiltas kraujas
ir laistė sausą Tito gruntą,
baisingai besirangančia angim
kurios žybėjo akys klaikios
ir kyščiojo smailus liežuvis.
ir pasišaukusi draugijon Sielvartą
Siaubą ir Pamišimą- šis nulenkęs galvą
ėjo kad nuslėptų virpantį savo veidą
ir išsklaidytus veido bruožus
bepročio juoką išdegusioj akiduobėj
kur kitados ten būta žvilgsnio,
žingsniu nelaimę nešančiu
pas Kadmą ji išsiruošė
kurio namai nuodeguliais jau virtę
ateinančioms kartoms bylos
nelaimę savo.