......

Neskubėk, atsisėsk ant suoliuko,
Pakalbėk su mažu paukšteliu,
Galbūt šito tau šiandien tetrūko,
Nes aplink tiek mažai jau žmonių.

Neskubėk, prisiglauski prie medžio,
Prie jo tvirto kamieno ir jojo širdies,
Jis tave atgaivins, kai jau būsi išsekęs,
Ir netekęs ramybės po slogios apsupties.

Neskubėk, atsisėski ant upės kranto,
Prie galingos srovės tėkmės vandenų,
Tavo nuoskaudos, te jos visos nuskęsta
Ir pavirsta į smiltis, maloniom  po padu.

O tada, tylomis sukalbėkime poterius,
Žodžiais tais, iš pačios širdies gilumos,
Te išlaivintos mintys ir išlaisvinti žodžiai
Bus gražiausios pasauly tavo maldos.