tuvių svetingumas

jau nepadės ritualai
tuviai nesuduria galo
su galu kai ant jurtos
griūna lokys ir purto
jurtą ir laužas gęsta
o iš upės per brastą
brenda tuvis ginkluotas
gąsdina žmoną botais
pelkėje išmaknotais
o iš kur ta pelkė
klausia žmona ir verkia
čia juk vien sniegelis
gelsvas šuns snukelis
uodžia jurtoje lokį
čirška keptuvė bet suokia
tuvio žmona dainelę
kad pavasaris kelia
galvą iš užu jurtos
ta mintis nupurto
jurtos sniegą nuo stogo
jau nuo kvapo bloga
baikit kepti tą lokį
ar ką nors išmokai
tiek gyveni altajuj
apsikabinkim ajaj
grįžta į veidą šypsnys
jeigu kas čia atklys
gaus lokienos iš tuvio
ir per galvą keptuvė
gal niekam nekris
jei tas ačiū sakys