,,,,,

Tavo lūpom pats Dievas prakalbo,
Akimis pamačiau jį tavajam veide,
Jojo rankomis padavei man duonos riekę,
Rinkos seilės, jas  rijo manoji burna.

Niekada nepamiršiu šio žvilgsnio,
Prabangios aprangos, skrybėlės,
Juk galėjo, kaip daugel, praeiti pro šalį,
Nepraėjo, nes žinojo, kieno tai kaltė.

Koks bus sekantis tavo jo sutikimas, ar pažinsi,
Kokiais rūbais dėvės, kokiais žodžiais kalbės,
Gal sėdėsi laimingas puošniuos savo rūmuos,
Į duris pasibels elgeta, rankas maldai sudės.

Tu pakviesi į vidų, pavaišinsi kavos puodeliu,
Padėkosi ir, paduodamas ranką, tyliai padrąsinsi,
Gal užtrenksi duris ir piktai įžuliai jam pasakysi,
Viskas vyksta tik taip ir mes patys scenarijus rašom.

Bet deja, viskas vyksta  ne taip, kaip mes norim,
Ir ne taip, kaip  norėtų dangus ar juodi pragarai,
Eina kelias mišku ir matai skruzdėlytės juo bėga,
Kažkas jų pagailės, kažkas koja primins savo bėdai.