.......

Kodėl tokia tyla ir pėdsakai žmogaus atšalę,
Tik vėjas ir lietus dar pabarbena į staktą seną,
Pasikalbi su savimi, paglostai savąjį šunelį
Ir vėl nauja  žinia, kiek numirė šventų dūšelių.

Kur iškeliavo jos, į kur, per kokį kelią,
Jų ne viena, o tūkstančiai ir dar daugiau,
Tačiau šios mirtys  ne iš Dievo valios,
Jos klaidžioja tarp mūsų ir klausia vis – Kodėl?

Kodėl paliko atidarytą landą visokiems
Sukčiams, apgavikams, žmogžudžiams,
Kodėl mes laikrodžio rodykles nuolat
Sukam, tai vis pirmyn, tai vėl atgal.

Kodėl net žemė sukasi pakrypusia ašim,
Ir  neatlaiko mūsų darbo, kūno svorio,
Apsunksta mintys, apsunksta atmintis,
O atgaivinti vis mažiau belieka  gryno oro.

Jų tūkstančiai - kodėl kodėl  kodėl kodėl?
Tačiau atsakymo net negirdėti, nematyti,
Dar vienas skaičius, bus pažymėtas ir mana mirtim,
Ant NAUJO AMŽIAUS slenksčio, vien pelenais apibarstyto.