Esu tik oras

Buvau mažytis daigas
Žemės saujoj
Ir niekas nežinojo niekada
Į ką užaugsiu
Tikėtasi nebuvo daug
Atsiradau kaip dulkė
Krislas žolėje
Dabar esu pritvinkęs debesis
Nakties švytėjimo ir
Popierinių dūžių
Kiekvienas žingsnis taria būsiu
Kad ir trumpai kreida
Nubrėžęs liniją tarp ten ir čia
Aš priartėju prie savęs
Kiekvieną spalvą net tos kurių
Matyti negaliu suranda kelią
Aš lieku užmerkęs aguonų
Lauką savyje
Praeina lietūs nepaliečia
Bet ta gaiva
Tokia puošni
Ji užaugina manyje
Tikėjimą jog pastebėsiu
Kai reiks palikti čia
Ir iškeliauti ten
Kur tik tai paukščiai
Randa kelią
Ten kur ant juodo lapo
Išberta druska
Ten kur žiūrėdami
Tau tiesiai į akis kitų nemato
Tapsiu kreidos
Žyme ant kito pirštų
Bet kol esu
Žinokite mane
Kaip žinoma nors nematyt
Jog plaučiuos oras