Ilgesiui

Kai neskubu ir kai nustoju laukus
Aš balto grikių lauko pakrašty,
Saulėlydis man sutelpa į plaukus,
O vasara žiemoj dar ta pati.

Tie patys aviliai ir bitės godžios,
Lietus nakty ir natos ir kalba,
Išbyra manyje slopinti žodžiai,
Nebetampu kitokia, nors tu ką.

Ramybę samstau, vėjas lopšį supa,
Ramybė miega vasaros miegu,
Prasiveria geismu raudonos  lūpos
Ir nebelieka naktyje vargų.

Eilėraščių eilutės  tarsi pančiai,
Jie nuvyti iš skausmo ir gėlos,
Juodi šuneliai paslaptingai amsi,
O kažkuris grasinančiai sulos.

Nuslopsta ilgesys, laukimo natos,
Aš aromatą vakaro  jaučiu,
Iš čia keliai ir klystkeliai man matos,
Ir nebelieka trikdančių kliūčių

Panirti, pasinerti, plaukt į priekį,
Kol kūnas ir dvasia dermėj paklus,
Kol atsirieksim po meduotą riekę
Ir atpažinsim tolstančius  krantus.