pjū 49

peizažas atrodo atgrasiai
monotonija neįdomi
bet tie garsai tas bildėjimas
kartais įsišėlsta

dienos tyros kaip vandenėlis
o kai sustoja aprūdiję bėgiai
traukiniai tampa bejėgiai

taip vieną dieną
pervargusio miesto kantrybė baigės
buvo šilta ir nebeskaidru
lyg ant langų rūdžių užpilta

pasitaiko kad nenaudojamas
rašalinėje sudžiūna rašalas

kai lėlė nulenkė kalnierių
ir įžnybo mažai mergaitei
ji verkė tol kol išdžiuvo ašarų liaukos
ir latakai
ji verkė kol pasibaigė jų saikas

o tada pasislėpė ji ten
čia gera žinia - kur jos nepasiektų
pasaulis paklydęs su išraiška
metaline

kur žolės šiugždesys šiugždėti
bando ir sklando vidurvasario karščio
gelsvi atšvaistai

laikėsi ji įsikibusi tvirtai
kaip būna sutema
įsikimba liūno

bet tiesą sakant
niekas niekada
taip ir nepamatė
kotrynos verkiant

ne apie ją šitie sakiniai
bet apie pjūklą