Padūmavusio vakaro strofos

Nusikirpt ir vėl nespėjau
monetas skaičiavęs varines
tu neskubėki sibiro kirpėjau
variokai jau manam delne

iš prūsų žemės prūsų žemėn
smaragdo sienos kurioje
gyvi išlikę taria amen
vienas kitam stovėdami šalia

dar liko proto bet mąžta sparčiai
ten kur neūžia aviliai
valkatos krepšiais švytruoja karčiai
akiduobes tuščias paliję
iš jų iššokę rieda obuoliai

žmogus išeina iš tavernos
koks jo tikslas o akyse ryžto tiek?
viršum mūsų lėktuvai skrenda
nebodami tamsios nakties

vaškas tebelaša iš snapo
taip antspauduojami laiškai
nors niekas nieko nesuprato
rašau paskutinį žodį tau

pakaks nes jau ir taip
prirašyta nemažai

pavasariais jazminai žydi
rudenys pilkesni viens už kitą
nebeprašvinta niekados
jei tau atneštų laišką šitą
dėkingas būsiu kad mane skaito
dar kas nors