pūkai

.                            
.                             švelnumas
                        yra mūsų liūdesys
                    pririšantis prie dekalogo 
                dėl visko kas matoma bet ar
               tai  tikra kaip dvikova su savim
              tik paviršius po kuriuo išryškėja
              sustingęs dagiu lipantis nerimas
              žinant kad niekam nereik tiesos 
                kelionėj pilnos melų kuprinės 
                  kurias paprasčiausiai šalin
                    nusimetam kai patogu                                 
                           nieko neveikt                                           
                                 ir
                                 tai                                                    
                                                                                     įsišaknijusi
                                                                             mintis bėgt kuo toliau
                                                                         nuo žudančios mus rutinos   
                                                                       kuri neleidžia svajoti ir atrodo
                                                                    saugiausia išlikti šiame pasaulyje 
                                                                   virš jo pakilus kai mintys besvorės  
                                                                  prisiriši prie pūko lengviausio sapno
                                                                  neprašančio spręst gyvenimo ir visai
                                                                   nebegalvoji o kam jei mus apsaugo
                                                                     pūko skafandras jame vakuumas
                                                                        mirę praeiviai o laikas sustoja
                                                                           visi įsipareigojimai slysta
                                                                                 nuo mūsų kaklo
                                                                                         ty
                                                                                          loj
                                        kai tu pakyli                                   
                                su vėju junti trapumą                            
                           tolimiausių kelionių užmojus                               
                      išgirsti plojimus kurie kažkur žemai
                     pasiliko ir tu vienas sklendi o miestas
                    gesina šviesas languose jaukūs profiliai
                    išsprendę savo buitį ir nusipurtę dienas
                    palinksta prie vienas kito tu vis dar čia
                      ir supranti kad pūkas tuoj pat išsisės
                       visuose žemynuose ir neįmanoma
                         bus save susirinkti iš naujo nes
                             kur save bepasėtum lieki
                                   į žemės grumstą
                                            įau
                                             g
                                        ęs