.
. švelnumas
yra mūsų liūdesys
pririšantis prie dekalogo
dėl visko kas matoma bet ar
tai tikra kaip dvikova su savim
tik paviršius po kuriuo išryškėja
sustingęs dagiu lipantis nerimas
žinant kad niekam nereik tiesos
kelionėj pilnos melų kuprinės
kurias paprasčiausiai šalin
nusimetam kai patogu
nieko neveikt
ir
tai
įsišaknijusi
mintis bėgt kuo toliau
nuo žudančios mus rutinos
kuri neleidžia svajoti ir atrodo
saugiausia išlikti šiame pasaulyje
virš jo pakilus kai mintys besvorės
prisiriši prie pūko lengviausio sapno
neprašančio spręst gyvenimo ir visai
nebegalvoji o kam jei mus apsaugo
pūko skafandras jame vakuumas
mirę praeiviai o laikas sustoja
visi įsipareigojimai slysta
nuo mūsų kaklo
ty
loj
kai tu pakyli
su vėju junti trapumą
tolimiausių kelionių užmojus
išgirsti plojimus kurie kažkur žemai
pasiliko ir tu vienas sklendi o miestas
gesina šviesas languose jaukūs profiliai
išsprendę savo buitį ir nusipurtę dienas
palinksta prie vienas kito tu vis dar čia
ir supranti kad pūkas tuoj pat išsisės
visuose žemynuose ir neįmanoma
bus save susirinkti iš naujo nes
kur save bepasėtum lieki
į žemės grumstą
įau
g
ęs