Trisdešimt dūrių į tavo širdį. Trisdešimt žaizdų tavo krūtinėje. Guli čia dabar ant juodos sofos, permirkusi krauju, o baltos dulkės toliau gyvena savo gyvenimą. Raudoni jurginai, aš juos nukirpau dar prieš mirtį. Paklusau mėnesienos šauksmui. Pasidaviau kartu su krentančiais lapais.
Išlaviau kiemą. Išravėjau gėlių darželius. Jos liko žydėti. Kapinių gėlės, kurioms čia buvo ne vieta.
Tada tu užkūrei krosnį ir paleidai į dangų juodus dūmus. Jie sklaidėsi virš mano namų. Šnibždėjai burtažodžius, pelenus barstei...
Dabar tu guli ant juodos sofos. Skinu paskutinius lapus nuo pavargusių medžių. Vielinė tvora mane saugo, anapus tvoros mūsų nebėra.
Mes valgome mandarinus. Jie saldžiai rūgštūs. Jie tau tinka ir patinka. Atrajoji kauliukus. Savo glebiomis rankomis lupi mandarinus ir valgai valgai. Tavo rankomis teka mėlynas kraujas. Mėlynai kruvinas. Toks atrodo dangus šį vakarą.
Dabar aš duriu paskutinį trisdešimtąjį kartą. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad tapau tuo, kuo tapau. Mane išauklėjai, mane auginai, mane mylėjai.