Neretai, net ir nepajausdamas, pasikalbu su savimi ir, beje, gan aukštomis frazėmis. Pavyzdžiui:
– Kai gimsta tokie vyrai, kaip jis, Jėzus Kristus, mažų žingsnelių, Pranuci, pas jį ateiti nebūna. Einama savo dvasia, savo esme, jos visuma, o jeigu tai neįmanoma, geriau nesikrapštinėti.
– Betgi kas to nežino. Dėl to tam ir bažnyčios. – savaip liudiju savaip suprantamą tikrovę, tačiau...
– Pokalbiai su savimi – tai vienatvės ženklas, – pakomentuoja, atrodytų, pro šalį praeinanti moteriška. Nežinau – kodėl, bet žinau, kad norisi ją pavadinti Violeta Ferdinan. Ėjo, nuėjo, užsimiršo, bet dabar – stop! Argi nuėjo, jeigu ir po ilgesnio laiko atsimenu jos komentarą ir netgi vardą. Iš kur tai?
O štai nutikimas, kuris iki šiol neiššifruotas.
Vidurnaktyje kažkas budina. Tylu, ramu. Lova su manimi apsiausta tamsos. Aplink nieko, ką galėčiau užkabinti akimis, betgi budina. Ir išlipęs iš lovos žinau, kad budina. Argi ne čiūdai?
– O kodėl ne Pelėdnagiai? – ramiai pasiteirauja nematomas subjektas. Tačiau tiek jam negana. Dar prireikia teirautis, kodėl mintyse ištaręs žodį „čiūdai? Girdi, ar todėl, kad „Čiūdai“ mums arčiau, jie Jonavos rajone, o Pelėdnagiai savo gyvenimą žibina atokesniame Kėdainių krašte.
– Galbūt. Gal. Nežinau, – atrodo, kad pačepsiu lūpomis, bet iš tikrųjų taip ir nesužinau, ar pačepsiu. Netgi ne tuoj sužinojau, kad taip pirmą kartą išgirdau Čiūdų ir Pelėdnagių kaimų šaukinius. Nors kaimų nereikėję, nes dvasinė būtis sąmonėje rodė į „čiūdą“ kaip stebuklą; buvo neįtikėtina girdėti subjektą, nematant jo ir nežinant iš kur jis čia? Savaime pasimanė, kad gal aš dar nesugrįžęs iš erdvės, įžėlusios po užmerktų akių vokais. Ech, ko tik nenutinka, kuomet atmintis praranda savo paskirtį. Bereikėję tik atsiminti išimtą iš veidrodžio ir ant popieriaus skiautės atspaustą jos paveikslą, padovanotą man, o... Tfu, tfu, tfu! kaip čia taip begėdiškai apsieita su neįprasčiausia ir brangia man dovana, kurios net įsivaizduoti negalėjęs, o va, nespėjau paimti jos į rankas, ir jos lyg neturėta, nebūta, užmiršta. Tačiau ir vėlgi: deja, deja. Ir toks dalykas ne mano valioje. Ir kas paskaičiuos kiek daug - mažai jų, nesančių mano valioje?
– Užsižaidei, Pranuci, užmerktų akių erdve, tačiau ji ne dėl žaidimų, – priekaištauja subjektas ir taip: – O popierėlio su Raistės atvaizdu daugiau neieškok. Aš persikūnijau į svastiką ir užsikėliau tau ant krūtinės kaip amuletas ar talismanas. Taip reikia, Pranuci, tavo atminčiai.
– Svastika? Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir... Kaip čia taip?
– ... ir Šventosios Dvasios. Amen. – užbaigė žegnonę nežinia kas ir vis dar nežinia iš kur. Argi ne čiūdai?
– Sakiau gi, Pranuci, kad nuo tavo krūtinės.
Rankos it savarankiška gyvastis su atgniaužtais delnais ir iškėtotais pirštas prišoko prie kūno. Taip savarankiškai, jog galėjau tik žinoti, kad taip yra ir laukti paieškos rezultatų. Iki tol niekuomet nei jaučiau, nei galėjęs patikėti, kad atskiri žmogaus kūno organai imtųsi veiklos nei atsiklausius, nei kažkaip pranešus, kad jie oi, kaip toli nuo vergystės, o, vadinasi, ir nuo paklusnumo tau, žmogau (tau, Pranuci). Girdėjau, jaučiau, žinojau kaip rankos vaikščioja, neršia ne tik po krūtinę, o po visą kūną. Nėra nė taškelio, kurio jų pirštai nebūtų kažkaip po keletą sykių apčiupinėję. Nėra.
Ką? Ir po smegenis taip? Su pirštais?
– Budėsiu tau ant krūtinės kaip amuletas, kaip talismanas. Ir atsiminti kas kur ir kaip dabar yra ar kažkada buvo, tau, Pranuci, nereikės. Tai mano darbas. Jau nuo šiol. Kaip kalendoriuje nužymėta: 2020-10-25. Pasižadėjau, kad mūsų laiko daugiau niekas nepavoks. Net ir laikrodžiai. Ir Raistei nereikės vargti, kad galėtų iš veidrodžio išimti savo paveikslą ir kažkam padovanoti. Prisimeni... Dabar aš jau neklausiu – ar prisimeni? Aš žinau. Ir taip bus, kol budėsiu. O kad tau neatrodytų kitaip, negu čia kalbu, paregėk, kas anksčiau – svastika ar kryžius? O ir veidrodžio nesibaimink regėdamas, kad vietoje išimto iš jo Raistės portreto dabar ten svastika.
Bėgiojantys, neršiantys po kūną rankų pirštai prisilietė ir prie akių vokų. Jaučiau kaip virpteli po jais įsispietusi erdvė, kaip vienas po kito rikiuojasi (gal montuojasi?) skaičiai į metus, į mėnesį, į dieną. O galvoje vis šviesiau, šviesiau, kol suvokiu, kad niekur iš jos neišėjęs.
– Ar manai, Pranuci, kad tai menkniekis? Dar vakar saulė tekėjo 06: 05, o šiandien 07: 07. Netgi Dievą apvokti išsigudrinta.
– Apvogė?
– Per laikrodžius...
Žinojau, kad taip kažkodėl nutinka, bet išgirsti vienu atokvėpiu ištariant žmogaus žodžiu tokią reikalo sandarą, niekuomet nepasitaikę. Pirštai liovėsi bėginėti po kūną, ant odos palikę nerimaujančio skruzdėlyno pajautą. O smegenyse irgi: o ką, jei toje pavogtoje valandoje būtent ir atsiradęs dabar esu? Regėjosi, kad ir sekundės čia aptingusios ir nėra jokio poreikio paraginti jas sustoti. Ir smagu, kad pats sugebu atsiminti... Pats! pats! Atsiminti ir žinoti, kad čia mano būta būtent laike, kurį rodo datą dienos, iš kurios – kad ir nematoma būdama, – globojo mane savo pašnekesiu pelėda Raistė, netgi pasiuntė dovanų išimtą iš veidrodžio popieriuje įspraustą paveikslą. Užmirštis – o dangau! ačiū – ji atsitraukia ir to priežastis tokia, kad jau į ją pirštu neverta rodyti. Prisimenu, kaip pelėda Raistė:
– Sakyk, Pranuci, ką reiškia tokie sutapimai.
Šiandien man pagaliau pavyko iš veidrodžio išgauti savo paveikslą. Šiandieną vyksta Lietuvos Seimo rinkimai. Šiandien Konstitucijos diena. Ko dar reikia, kad ši diena būtų įrašyta į šilinių dzūkų kalendorių. Jeigu, žinoma, jis atsirastų
– Va, va, jeigu atsirastų. Šiandien pirmą kartą išgirdau, kaip juokiasi pelėda Raistė. Nemačiau jos pačios, bet tikra, kad girdėjau. Norėčiau, kad tokią šventę apturėtų kiekvienas pilietis, kad netgi ji būtų įteisinta per Konstituciją ir metų kalendoriuje turėtų net tik savo lapelį, bet ir savo vėliavą, savo antspaudą, kita ypatingą, sakyčiau, valstybinį ženklą. O šalia jo galbūt net kariuomenę . Ir, žinoma, Pelėdų dieną. Irgi ne tik kalendoriuje.
– Pranuci, regisi, vėl nori mane prajuokinti. Ką gi, ačiū. Tačiau juokiausi ne todėl, kad toks poreikis – juokiausi todėl, kad galimybių pasirinkti daug nebuvo: arba pasijuokti iš paskutiniųjų, arba paverkti nepasigailint savęs. Pamaniau, kad geriau pasijuoksiu, bet niekas dėl to nepasikeitė; šiandieną saulė patekėjo valandą anksčiau. Menkai įsivaizduoju, kas atsitiks, jeigu taip kasdien po valandą. Pateka vis anksčiau, anksčiau, anksčiau. Ar ne laikas pašaukti: „Balnokit, broliai, žirgus? “ Tačiau ir žirgams balnoti reikalingas ne šiaip Vytautas, o Vytautas Didysis.