kalbos placebas-2

                                                  iš tylos ištrauksiu žodį kuo pasaulis šiandien virto
                                                 lokio letena per korį, stumbro bildesiu per girią
                                                pasiimsiu seną knygą, girdysiu raides jei mirtų
                                               ir iš jų lyg upės semsiu tai kas atminty išniro
                                              alsiai sutemas atvertęs danguje įplyšta lapas
                                            stumbras knygoj atsisukęs į mane akis raudonas
                                           įbeda ir aš iš baimės lemenu – armagedonas
                                          stringa ritmas kirčiai tonas – globalus žodyno kapas

                                        blyksteli   →        ašmenys  →      prie liežuvio  →     šaknies
                                       aš ne plunksna    žodis                raižau                  popierių
                                      stumbro              ragais              jo gaurai              užkloja           
                                     namus                pasruvęs          žvilgsnis               nugrežia
                                    nuo tikėjimo        tėvo kalba        į miegančio lokio   nasrus
 
                                   nors dar              kuždam           gyvenimą bet        nereikia tikro
                                  mums                 nieko               tikro                     nereikia  
                                 save lyg              rankovę           išvertę                  anglišką vilną glostom
                                o viskas taip        paprasta          būtų jeigu             ištartume
                               a            →          paprastai   →   iki ž      →              juk galėtume bet   →

                             mes garbinam                            savo kalbos placebą     
                            lazda pasirėmusį                         nou pas olrait nueinantį
                           geiminam žodį                            ir aš ne kitaip vyniojuos
                          indišką šalį ant kaklo                   vietoj karolių gintaro
                         bet juose muselės                        kai manau kad inkliuzai
                        jos dantis parodo                         iš manekenų fabriko
                       o tada virš stogo                          skraido lyg brangūs dronai                                 
                      šnypščia ištaško per tūkstantį       metų saikdindamos
                     garbinti vien tik                           kalbos placebą bet…  →
                   
                   pasiimsiu seną knygą, girdysiu raides jei mirtų
                  iš tos knygos upę semsiu nuolankiai ir ne iš aukšto
                 iš tylos ištrauksiu žodį kuo pasaulis šiandien virto
                lokio letena įdėsiu žodžio medų dievo šaukštui