Į dangų švietė reklaminės raidės,
riedėjo autobusai nuo senatvės dusdami.
Gatvėse marga minios gyvatė raivės
ir tekėjo laiko upė nerami.
Tada kvepėjai rudenio lietumi,
akys buvo kaip vandens lašas šviesios.
Sakei: bijau, kad vėl ateis audra ūmi,
o naktys bus čia šaltos, dienos vėsios.
Kaip pasakoj būna, viskas laimingai baigės,
tas ruduo davė teigiamą postūmį.
Dabar nesvarbu kokios šviečia ekrane raidės,
nes jas vis tiek į paraštę nustumi.