Laikas slenka lėtai kai jau valtimi irtis nusprendi
upė regis sustoja ir saulė atrodo nebeteka
nieko gero manęs neišmokė jokia ars poetica
tik pamiršęs kad mirštu kartodavau sau ars moriendi
taip išmokau gyventi ir judint sužvarbusias kojas
rūko vilna šilta būna kūną kaip moteris apveja
o pardavusi dalgį mirtis įsigyja žoliapjovę
modernieji laikai bet seni kalendoriai kartojas
taip simboliška viskas tereikia iš sapno nubusti
ir suprasti nėra šičia upės o lova – ne valtis
kad ir vėl pabudau nesulaukęs įsakymo keltis
eit keliais tais kur lapkritis žilstančiais lapais užpustė
jau rišuosi batus ir kartoju nutilusią maldą
kad kas kartą iš sapno pabusti sunkiau nei iš komos
mano jaukią vienutę greit prieblandos vėl išsinuomos
ja dalijamės dviese bet mintys atomą suskaldo
kelias veda tolyn urzgia pilvas be pusryčių duonos
tik riekelė maldos dar burnoj sužiedėjus minkštėja
man patinka irkluoti prieš srovę ar eiti prieš vėją
kol išsirpsta aušra ir jos ašaros rieda raudonos
ir sunku apsispręsti ar bėgti geriau negu irtis
į saulėtekį kur tik atrodo kad laikas nebeteka
kūnas grįžta į žodį tyla turi savo fonetiką
ir kartojas ruduo – dar septynios gyvybės ir mirtys