Prieš atgimstant

Vienišas lapas ant ilgesiu šlapio asfalto,
Plėšomas vėjo išsprūsta ir skrieja tolyn,
Užmirštas, tolimas prieblandoj skambantis varpas
Pertraukia  tylą ir skamba kažkam din di lin.

Niūrūs praeiviai nestoja ir skuba į priekį,
Tu tiktai vienas sustoji, į tamsą žvelgi,
Ten užu lango žmogus duoną riekia,
Pažeme tįsta šešėliai lyg naktys ilgi.

Niekas neprašo palaukti, neklausia, nepeikia,
Kas kad į vakarą viltys sudūžta slapčia,
Vienišas mimas mane tarsi mirtį prakeikia
Ir pasitraukia į gildantį  šaltį iš čia.

Spengia tyla išgraibstyta, išgrobstyta, spengia,
Tyliai palaiminu lietų ir stoviu basa,
Kas, kad naktis manęs mirštančios vengia,
Aš prisikelsiu su auštančio ryto rasa.