laidai išvedžioti
išverkit man batų raištelius
aš noriu pabūti vienas
aš tik nesuprasiu niekad
kaip tu galėjai išbūti kai mūsų kūnai persmeigti
aukštos įtampos laidais
kai jie nebevedė niekur kai į tinklą seniai nukirsti
ir pliki kibirkščiuoja per lietų ant grindinio
į ramų miegą nuolat atsitrenkia
įsibėgėję akli mūsų traukos traukiniai
jų vagonuose nerimas jų vagonuose daugtaškiai
ir šauksmas užgniaužtas jų vagonuose mes su tavim
dalimis
neišgelbėti ir neišsigelbėję
iš absurdu perrėžtom sąmonėm
gyvenimo po avarijos
svetimų lūpos dar bando atgaivinti
ir mes įsisiurbiam į jas išdavysčių fantazijom
jų vagonuose trąšos kurios užaugina mūsų pyktį
nenatūraliai didelį pyktį mūsų sutrupintos į šipulius naktys
kai miegi dar iki galo neišėjęs tik nutolęs nuo tavęs kai miegi
savo automobilio salone viduržiemyje kai visi jau išvaryti
atrodo jausmai iš namų ir apipilti žibalu ir uždegti
kad bent kiek dar sušilčiau šituo susinaikinimu mūsų
aš išsivaikščioju per toli jau nuo tavęs su buteliu viskio
paklydęs mūsų nakties katakombose tavęs taip ir nesutikau
ten norėjos taip netikėtai už kampo kaip kokį absurdo jausmą
bet tu tikriausiai miegojai ir mums vienam kito tikriausiai
reikėjo vis mažiau ir žemėlapių pelenai seniai jau išbarstyti
su mūsų kryptimis vienas pas kitą ir nebepamenu
nei vieno mūsų apsikabinimo kuris nepanašėtų
į vienas kito netyčinę žmogžudystę
susidūrus