Rytas be kaukės

Rusianantis dangus, ryto nuojauta, ilgas laukimas, stipriai gniaužiantys miego pirštai, kad neišvysti, kaip prisikelia bundanti gamta. Tyliai įtraukti ir išpūsti cigaretės dūmus, tyliai, kad nepažadinti savyje besiilsinčio nerimo, nes nuovargis jį apkamšė užsimiršimu. Ar susikaupti laukimui, išbūti save, surasti, pažvelgti, nenusisukti?
Dar tamsu. Lėtai dėlioti pėdas šviesiais koridoriais, šviesiais iki skausmo, nenatūralia melsva spalva užliejančiais, išryškinančiais venas smilkiniuose, pusluojančias, laukiančias sprogimo.
Išmokti neskubėti. Kaip neskuba pakilti saulė. Kaip neskuba tyki katė sėlindama pas nebudrią savo auką. Auką, kuri atpažįsta tylius žingsnius jos pusėn ir skuba pakilti ištiesdama sparnus į dangų. Kaip neskubi tu, kai sėlini manęs link, kai aš - baigštusis paukštis, keliu sparnus, bet neįstengiu kilti, nes nežinau ar dangus, ar tu, mane į laisvę neša.
Sustoti. Susilieti su medžiu, su žeme, su akmeniu, su neegzistuojančių laikrodžių mūša. Trumpam visai nebūti. Tartum eiti atgal tol kol būsi negimus. Ir susitapatinti su nebūtimi. Iš naujo gimti: negimti mirusia, negimti svetima, negimti springstant iš nevilties, o gimti kylant saulei, kol dar rasotos gėlės stiebiasi pabusti šviesoje, kol dar įšalus žemė sušyla ir auga, ir augina.
Atmerkti akis budinant karščiui delnų, budinant švelnumui sapnų, budinant lūpų prisilietimo ir žinojimo, kad baisu užmigti, baisu pabusti, baisu surasti save.
Apsaugoti jo miegą. Tyliai kvėpuoti, pirštų galais dėlioti raides, tyliai surasti save, išjungti šviesas, rusenančiom žvakėm apsišviesti, kad jam spengianti mėlynai gelsva šviesa netrigdytų sapnų, kad nesapnuotų demonų, kad tyli ryto ramuma užlietų miegančias blakstienas, kad užlietų užsimiršimas, kas mes esame, ar esame, ar buvome, ar būsim.
Apsaugoti, kad net nubudęs sapnuotų tylų rytmetį, išsikerojantį šviesa ant palangių, ant pirštų grojančių kūnu, kai aistra, kai geismas išsiveržia per užtrauktas užuolaidas, nematomi (nors imame geriau vienas kitą pažinti).

Kaupiamės nevilčiai, nors juokiamės, nors šypsomės ir vis dar apkabinam, apsivejam rankom tartum nežinodami ar save ar kitą norim apkabinti. Kaupiamės staugimui, kaupiamės kauksmui, nei aš, nei tu nežinom ar atlaikysim, ar nenutrūks šviesa ištrūkus žvėriui. Bet baltos paklodės, bet rytmetis, bet tylūs, tikri prisilietimai, bet išsiplečiantys akių vyzdžiai, kaip būna kai įsimylim, bet nenoras pabusti, bet šviesus buvimas, nors noras nakties, nes naktį būti gera, kartu būti gera, nes naktis juk kartu tai nėra tik beveidė tamsa, tai pilnaties svaigulys, nes pilni, nes pilnai, nes pilnatvė.
Sulaukus ryto - ryški, gelsva šviesa braunasi į kambarį, išardo sapną, sugražina atmerktas akis, paliečia lūpas ir mes vėl, pažvelgę į vienas kitą tyliai savęs klausiame: kiek aš randu tavy savęs? Ar atsakysi man, kad randi pilną save į mane pažvelgęs, kai šitaip šviečia, kai šitaip šildo, kaip aš niekada nemokėsiu, kai klyksiu į pagalvę iki pamišimo ir tyliai šypsosiuos “aš paukštis, bet mano sparnai užkalti”?...
Ar atsakysi, ar krisi atgal į amžiną miegą, į užsimiršimą, ir iliuziją savo sapnų ir stipriai suspaudęs narvelyje uždarysi amžiną klyksmą…