Kas tik žvaigždes kišenėn dėjo,
Visų kišenės praskylėjo.
Žinodamas patarlę seną,
Gyveno Jonas be kišenių.
Bet buvo taip... Taip atsitiko –
Neliko Jonui nė skatiko.
Tik žvaigždę krintančią pamatęs,
Kad klydo baisiai tuoj supratęs.
Suspėjęs norą sugalvoti,
Kišenę siūs per švarko plotį.