Balto Lapo Laiškas

„Besame... Besame mucho...! „
... kaip visuomet skambėjo galvoje,
kai kartą alkanai popietei, tuščio stalo akimis bežiūrint,
pagėręs laiškininkas, kurį prie pelkės užpernai vilkai užgraužė,
man laišką atnešė gan keisto dydžio,
tarytum Turino Šventa Paklodė...

„Besame... Besame mucho...! „
... tyliai lūpoms šnabždant,
ant skruzdėlių nuėsto minkšto kelmo atsisėdęs,
žvilgsniu lyg seno diedo, pabėgusio iš psihdispancerio,
nedrįsdamas atplėšti panagėm juodom kreivaisiais pirštais,
aš į Paklodę tą ilgai žiūrėjau...

„Besame... Besame mucho...! „
... giliai širdy vis skambant... viltis juk miršta paskutinė,
tik baltą lapą lygų, tarsi šlapias aerodromo takas,
prieš save matydamas, užuodžiau tavo kvepalų saldžiųjų kvapą,
kurie ant kinvarpų suėsto sekretero visada stovėjo,
kai apsirengdamas lyg tas Aistrų Vagis, kas kart išeidavau į tamsą...

„Besame... Besame mucho...! „
... lyg smegenyse atsispaudusi melodija skambėjo,
mačiau lape tame chalato tavo prasiskleidusio visai padoriai,
gėlyčių raštą įsirėžusi į kūną tartum tatuiruotę gilią,
tekilos, suteikiančios drąsą, butelį nusiridenusį po lovą,
ir mėlynoj jakuzi siautulio bangas sukeltas Uragano...

  „Besame... Besame mucho...! „
... kažkur toli lyg aidas mirštantis skambėjo,
užkūręs laužą aitriai karštą deganti be malkų,
į vieną tašką lyg paklaikėlis be sąmonės žiūrėjau,
į ugnį laišką įmečiau... beprotiškų dienų gedėjau...
Pradėjo lyti...
„Besame“ nutilo...

Ne tais lietaus lašais barbenančiais į nuodėmingą žemę lijo.
Lašais nuriedančiais nuo skruostų laužo raudonumo...
O Viešpatie! Kad laužas niekad neužgęstu reikalauju!
Nes baltas lapas, kad išnyktu amžiams trokšdamas maldauju...!

„Besame... Besame mucho...! „
... išlėkę iš krutinės žodžiai sudegė ant laužo,
tačiau tikiu kad kažkada kažkam dar juos aš pasakysiu,
ir vėl gyvent gyvendamas laisvai, pradėsiu aš iš naujo...