***

Kliedėjau tavimi, kliedėjau,
Tą meilės vasarą audringą,
Ne lietuje, bet vėjo glėbyje virpėjau –
Galvodama, kodėl šalčiu nesninga?
Palaimintomis ašaromis skruostus vilgiau,
O sieloj pakiliai švenčiau,

Be lūkesčių, pamiršus baimę,
Kritau į visiškai nepamatuotą lemtį,
Kur mes abu tiesiog paklaikę,
Skubėjome vietas užimti –
Patiesę tiesos skraistę jau palaikę,
Arčiau prie Dionizo sosto.
Arčiau tamsos, prarijusios net blausią šviesą,
Šalia begėdiško geismų altoriaus,
Iš  Bakcho taurių gėrėme suklupę,
Paskui ekstazėje, pamiršę kalendorių,
Dievišką rytojų užbraukėm visai sukniubę...

Taip degina, o Dieve...
Bet griausmavaldis iš dangaus,
Tiesos neleido visiškai paneigti,
Dar nepalietęs sielų virpesio baugaus,
Staiga  mums liepė puotą baigti.
Bet aš virpėjau, lietuje virpėjau,
Kai versmės iš aukštai į žemę pyktį liejo,
Kliedėjau, tavimi kliedėjau,
Sugrįžti iš aukštybių nenorėjau...

Sudegusi savy, aš deginau tave,
Beprotiškoj  ir geidulingoje nakty,
Palikusi vienintelį atsitraukimo kelią –
Kančios supintą meilės giją,
Užmaršties gelmėj palikti...