išskaudės

aš išvaikštau  rūkus
kurie tęsiasi mylių mylias
vėl išlyja lietūs mūsų  vakaro vėsą
paraščių mažos raidės ištirpsta kaskart prisilietus
aš vienatvėj tirpstu pirštams vėlumas liečiant

nesakykim pražuvėliams laiko nei valandų
vien laukimui  tiksint  nakty
tamsoje pasislėpus

juk prisimeni laikrodžius išmetėm
juos surado kiti
kurie jau kadaise išėjo iš nesuprasto laiko

salsvos nemigos graužė akis
bet mes to nepajutom

tiems kitiems išskaudės
į stogus pasibeldus lašams
ir bauginat paklydusiam  vėjui