Kartais man sakė,
jog gyvenimas susideda
iš vilties, tikėjimo ir meilės.
Kartais man sakė, jog reikia pasistengti.
kartais sakiau pats, jog gyvenimas veda vienpus,
ir gali žiūrėti iš kurios nori pusės,
esą tik tai kas esą ir visą kas už - to nebėra,
o nebėra vejasi greičiau negu kada suprasi.
Kartais atrodė, jog esą vilties.
kartais rodės, jog darbas gali viską sudėti į vietas
kartais atrodė, jog esą prasmės, nes
darbas viską sudeda. bet kartais,
darbas neturėjo prasmės, tik sudėti viską,
tam kad būtų galima ramiai išeiti.
kiek kart sakiau, jog jau jau,
tačiau vis dar čia. ir tame esą ir džiaugsmo ir liūdesio.
nes būtų lengva, jeigu būtų lengva.
ir kai paimu ranką, ir veda lietus
būna, lanko mintis, jog o galėtų nebūti.
galėčiau nebūti ir nebebūtų nei lengva.
nežinau ar tame esą skirtumas.
Kartais atrodo, jog padariau klaidą,
kažkur ten ko jau seniai nebepamenu ir
ten gal būta kažkokių pažadų,
kurių nepavyko tęsėti, o tame su netektim sutapta.
kartą galvojau, jog jau numiriau,
bet deja kažkas suėmė į rankas ir
gražino. nežinau ar tai dovana ar prakeiksmas,
tačiau ir klausti bijau.
tas džiaugsmas.
prieš akis mėnulis raudonas,
o galėtų nieko nebūti.
ir gal būtų geriau, negu įsikabinti
į keistus gyvenimo kasdieniškumus,
kurie tokie beprasmiai.
ne ne, ne tie kur žaidžiam kartu
pusryčius, ne ne tie kur sekam upę,
ir klausome miško.
kartais atrodo, jog išties
gyvenime maža prasmės,
ir kad mes įkalinti mūsų laikmetyje vardan
kentėti. kartais atrodo, jog žmogus
žmogaus negaili.
ir nieko nepadarysi su tuo.
Ar jūs žinot, už ką prakeikė
Žmogų Juodu Liežuviu?
nes aš žinau. ir netik žinau,
bet ir jo kančią it savą
nešu, tyliu, niekam nesakydamas,
jog tapatus tas jausmas.
tapatus.
*
Kartą išėjo žmogus į balkoną,
sveikinti jauno mėnulio.
jis perdavė linkėjimus nuo lietaus
ir darnos darnos darnos kartojo.
*