Baltas sapnas suvyniojęs šiltai savo saujoje, laikė mane, kai pasigirdo beldimas į duris.
- Taip, - paleidau užmiegotą žodį į ryto vėsą.
- Labas rytas, Vilija, - išgirdau pažįstamą, vyrišką balsą.
- Sveikas, Dikai. Ačiū tau. Jau keliuosi.
Atsisukusi į langą, pro kurį matėsi pušys, nusilenkiau naujai dienai.
Staliniame kalendoriuje užbraukusi sausio 14-ą dieną, palindau po šilto dušo srove.
Šiandien paskutinė mano diena jogos stovykloje. Įsliuogiau į baltas kelnes, užsimečiau lininį švarką, įšokau į batus ir lėtu žingsniu nusileidau laiptais. Pravėrusi laukujos duris, išnirau į penktadienio rytą. Batai mirko nuo rasos krislelių, o aš iš lėto keliau rankas, derindama su kvėpavimu. Rytų kultūros tai-chi plastiški judesiai sustygavo mano vidinę terpę. Sfinkso žvilgsniu tirpdžiau tolius. Staiga pastebėjau pamiškės pievoje kažka judant. Pilkas padaras lėtai judėjo žalumoje. Įsižiūrėjus geriau, atpažinau stirną, romiai rupsnojančią žolę ir didelėm akim dirsčiojant į mane. Stovėjau sustingus, įbedus žvilgsnį į laukinį padarėlį ir negalėjau atsistebėti, kad stirna nebaikšti, bet priešingai, drąsi tarsi išlepusi naminė telyčiukė. Norėjosi likti gerėtis šiuo reginiu, bet pusryčiai jau laukė salėje, o aš dar norėjau išdelioti atsisveikinimo auksines širdutes, kurias karpiau iš kieto popieriaus.
Pusryčių metu susirinkusiems stovyklautojams pasakiau atsisveikinimo kalbą, kurią nulydėjo plojimai.
Tepiau braškių uogienę ant olandiškos duonos riekės, pyliausi arbatą ir negalėjau apsiprasti su mintim, kad rytoj pusryčiausiu ne prie šio stalo. Šalia mano lekštės gulėjo kruvelė nuotraukų, atvirukų, knyga bei mažytė dežutė. Paėmiau nuotrauką su kylančios saulės vaizdu virš miško ir atvertusi kitą pusę perskaičiau: "daug laimės bei sėkmės, miela mistike. Margarita". Kita atvirutė - rankų darbo, ant kurios priklijuota popierinė nosinaitė, o šalia juokingas užrašas: "kol spėsi manęs pasiilgti, pasinaudok ja, ilgesio ašarom
nubraukti. Liusjena." Atidariau žalsvos dežutės dangtelį ir nustebau, pamačiusi ten laikroduką.
- Kaip miela. Labai ačiū, Liusjena. Tik man sunku priimti šią dovaną, - padėkojusi draugei, prisipažinau atvirai.
- Tu radai kelią į mano širdį ir aš noriu, kad tai žinotum. Dabar nereikės tau vėluoti, - šypsojosi nuoširdžiai šviesiaplaukė olandė.
Po pusryčių nuėjau į savo kambarį. Išsitraukiau miniatiurinę Budos skulpturelę iš lagamino ir, suvyniojusi į melsvą popierių, išėjau ieškoti žmogaus, kuriam padovanosiu šį laimę bei ramybę nešanti daikčiuką.
Kieme kaktomuša susiduriau su Diku.
- Aš tavęs ieškojau, - pasakiau paprastai ir padaviau dovaną.
Raukšlėti vyriški pirštai išvyniojo popierių, ir saulėje nušvito vyšnių spalvos skulpturėlė. Apsikabinome kaip seni geri draugai.
- Nuoširdžiai ačiū, Vilija.
- Jis atneš tau laimę bei ramybę.
- Aš taip pat tau kai ką turiu, tik mano kambaryje.
Nusekiau paskui į antrą aukštą. Paėmęs nuo stalo nedideli paketėlį, įteikė man. Paspaudžiau pirštais, geltoname popieriuje įpakuotą, kietą plokštę ir ėmiau plėšti nuo jos traškantį popierių. Delnuose suspindėjo gelsvo vario metalas ir tarp jų pamačiau smalsiai besišypsancias pilkšvas akis.
- Šis antikvarinis veidrodėlis iš tolimos praeities. Įsivaizduok moteris, kurios matė savo atvaizdus jame, nešiojo lagaminėliuose, kabino ant sienų miegamuosiuose, - porino senienų parduotuvės savininkas.
Atsargiai braukiau smiliumi per gelsvo vario veidrodėlio rėmus ir vaizduotėje iškilo Olandijos karalių Het Loo rūmuose matytas Annos Paulovos (1754-1801) Rusijos caraitės, vėliau tapusios Olandijos karaliaus Willem II žmonos paveikslas. Jos proproanūkei - dabartinei Karalienei Beatriks, s. Tretjekovskio direktorius padovanojo šį caro Aleksandro I dukters paveikslą. Annos palaikai ilsisi Delft mieste, kuris randasi vos 10 kilometrų nuo Roterdamo.
Antikvariniame veidrodėlyje, kurį dar vis laikiau savo rankose, mačiau spindinčias savo pilkšvas akis.
- Noriu, kad į jį pažvelgdama, pasijustum laiminga, - nuoširdžiai palinkėjo Dikas.
- Tai neįkainuojama dovana, mano drauge, - pasakiau ir dar kartą apsikabinome vienas kitą atsisveikinimui.
2004
Oostvoorne