gal jau nebeverta rašyti
apie pirmąją meilę
baltą bekūnę fėją
pavasario spalvom žaidžiančią
gaivią kaip vėjas
tai šaltinis
kurio lūpomis nepasieki
kažkur kitur
gaivus fontanas krenta
pro tavo sukepusias
nuo vidinio karščio lūpas
apie paskutinę
negailestingą
nuo jos nepabėgsi
ji naikina
laužo likimą
galima tik pasiduoti
įžeidžia
ir įsižeidžia
nelauktai
ne per žalią pievelę
per kemsynus
aštrius akmenys
skaldą
basa ji eina
ir laižai
tą ploną sluoksnį medaus
ant storo
neištikimybės
antrinio produkto
briketo
prisivalgai sočiai