pūkas

                            pūkeli
                               t
                               u
prie kelio vis susirūpinęs kad užmiega keliautojai
            spaudžiami dangaus plaštakos
                                 t
                                 a
                                 v
                                 o
                        švelnumas
                      amžinas liūdesys
               dekalogas pasiklystančiam 
           nes kad tai kas matoma netikra
        dvikova su savimi vien tik paviršius
   sustingęs dagio liemeniu lipantis nerimas
         žinant kad niekam nereikia tiesos
            melo pilnos kelionių kuprinės
            kurias mes paprasčiausiai
                   numetam šalin kai
                           patogu
                                a
                                r
                            leistum
                     pasilikti tame
                kelyje bandau išsiimti
              akis kai pravažiuojančius
           apsikabinu kad neskirstyčiau
          į nežinančius kelionės krypties
          ir pragmatiškai skaičiuojančius
            kokias savo patirtis užrašys
              viešiesiems aptarimams
                  apie tariamą tiesą
                      negalvojant
                          kas ji
                             y
                             r
                             a
    kaip rūpintojėlio liūdesy ir šypsenoj nematomoj
kai greit pravažiuojam nepastebėdami kad jis pūkas
sustingęs skrydyje kaip beskubėtum pralenkt pats save