neprisimenu
motinos pieno skonio
kabėjo virš mūsų stogo
kamuoliniai žaibai
basi žmonės vaikščiojo
žvyruotu keliu
šuo prieš kasdamas
uostė blauzdas
ir nebuvo batų ji nuspirt
vėjas vieškelio dulkes
pustė į akis
nuostabūs laikai
ugnis krosnyje turėjo sparnus
ir kaukė ten
raudoni žvėrys kamine
visos artimos man dvasios
jau nebe čia
jau nebe čia
kam pasiskusti
kad šitaip nuobodu
kokiem Dievams
Egipto jaučiams ibiams katinams
pas mus pelių neliko
nėra ko paaukoti