Du

AKIŲ LĖLIUKĖS


apsiblaususios akių lėliukės
godžiai traukė į save
rytinę saulės šviesą
pro langelį mažo rūsio

tenai gulėjo paslika
sužvarbusi nuoga mergaitė
kurios plaukai deimantiniai
siekė matomo dangaus plotelį

iš sukandžiotos burnos ertmės
tekėjo baimės nevilties byla
iš apsamanojusių ausų bugnelių
skardeno smurto aidas nerangus

kaip pergamento lapai rankos kojos sopo
nuo žėrinčių išpurvintų krauju grandinių
mintyse lipni juoda garuojanti smala
širdyje knibždėte knibždėjo voratinklių gausa

pasisuko raktas spynoje rūdžių išėstoje
ant sumuštos peties nusileido sunki pažįstama ranka
tuo absurdiškai raminančiu balsu pasakė
dukra mano atvedžiau jaunikį tavo

mėnuliui pilant kaip iš kibiro
žvaigždelėm sukantis ratu
jos akių lėliukes sutraiškė pirštais
jos patėvis ir jo sūnus



LAISVOJO GUDO LŪPOS


protestų jūra neša sunkią viltį
žmonėms pabodo niekingo pono ūsai
jau daug dienų dega širdyse liepsna
sau ateitį kloja su daina balse

o čia už sienos mes panirę savyje
nors ir buvome už rankų susikabinę
bet greitai grįžome į jaukius namus
pagirę vienas kitą už suvaidintus jausmus

o gal ir to nespėjome padaryti
nes per informacijos įvairiausius kanalus
į mūsų sąžinės ir proto vietas atsistojo
politikų kruopsčiai atliktos sielų metamorfozės

dabar jau niekas neatskirs kur tiesa ir melas
prieš akis spindi vien brangus metalas
greitai vėl užsibarikaduosime nuo pasaulio
ir į kito ranką kibsime tik dėl savo nelaimės

galų gale naktis užges ir išauš nauja diena
kai mūsų venomis pradės tekėti vakcina
kuri išgelbės nuo mirties ir minties apie ją
ir pagaliau į laisvojo gudo lūpas įsisiurbsime su jėga