*154209022020

Mano brolis neteko kūno,
jis gyveno pereiname kambaryje
kažkur tarp mano prisiminimų sandėlio
ir muziejaus ekspozicijos salės.
Pro mūsų lubas lijo kaip ir ten,
kituose muziejuose, tačiau,
prie atsakymo, kodėl esame čia,
priartėti mums sunkiai sekėsi.

Ji uždega žvakes ir aš išeinu į sceną,
šiandien avinėlio akį dalins
mano kolega žurnalistas.

Jis paima žvakę ir skliaute
sužėri žvaigždžių imitacija.
-Kas mes esame?
buvo užrašyta akyse,
sekančiose lėtus salėje
augančio ąžuolo judesius.

- Ar tu nenorėtum, tiesiog tapti žmogum?
Kirbėjo klausimas pasimetusio brolio galvoje.
Ir tai, jog ėmiau ir ėmiau šį už rankos, visai nepadėjo.

- Pašokim, pralinksmėk.
Lėtu žingsniu į salę įslenka Maria.
- Aš pavargau, ir tavo netikęs kūnas,
jau miršta akyse mano.

- Ar tu paliksi mane?
- Viskam ateina toks laikas.
Gi žvaigždės atsisveikina su dangum
ir Ruduo sveikina vasarą ir pavasarį,
Kovas už rankos išsiveda Žiemą.

- Ar tu palauksi manęs?
- O vardan ko čia? Vardan man
aukot nežmogišką amžinybę ir viltis,
rast ramybę žemėje?

Vardan, išties, ko, verta gimt?
ir Marijos balsas pakelia didžiulę,
užuolaidas plėšiančią bangą

Kalnas patvinsta, neprašytas, dar kart
Kol  mes susikibę rankom,
marių paviršiu einam Kitapus.

***

„Dievas man tave čia siuntė
Tik mane ne Tau. „

Aš nebetikiu į kitus Dievus,
tik tą kur gimė ant kalno
vardan paguostų savo Sūnus.

aš nebetikiu išėjimu į didelį platų
ir nebetikiu kelione namo.
Mes gėrėme trečią dieną su Anapilio,
garvežio mašinistu ir jis man pratarė
paslaptį - rojaus nėra (tyliai sušnabžda),
bėgiai veda ratu ir po gyvenimo,
dūšios it pažadėta, keliauja atgal,
tik taip dar niekada, niekur, vis dar,
nėra buvę.

Tai buvo paskutinis dūmas,
po kurio regiu atsiplėšiančią sielą
ir mojančią it niekada nesugrįš.

upė teka.
upė teka,
bangoje Kleopas
parašė savo poemą.

154109022020