Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







tinklais tik pats įsiveli į vieną iš tinklo akių
įkritęs muistaisi žodžių neįgalumu
nebeišplauki į tyrus vandenis numalšinti troškulį
buvimu nepagautos išslydusios žuvies tarsi minties
iš ežero giliausios vietos tos kur susikerta linijos
ten taškas tas kur širdies dūžiai kur niurkteli plūdė
į dugną krūtinės

prisidegu
cigaretės potencialas sukelti gaisrą per didelis
kai nukrenta ant eilėraščių tekstų padvigubėja
aš sudegu perdegu žodžių atomazgomis
į eiles surikiuoti tarsi belaisviai jie čia prie sienos
sušaudomi išklerusiomis jungtimis tik viena
pašauta į koją mintis nuklibinkščiuoja į paraštes
išgyventi

čia toks užsidegimas poeto ambicijos sukelti audrą
išlaužyti šakas ir išversti medžius
nutraukti elektros laidus
atjungti visą miestą
kad pažiūrėtų ką jis tuomet darys
jei neatsimins nei vieno mintinai
išmokto eilėraščio it šūvio į smilkinį
kiek išgyvens savyje užrakintas
be rakto ištrūkti

ir dar ambicija tokia
atsitrenkti į dangoraižio langus debesimi

užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir išsiskirstyti
tarsi niekur nieko dar koncentruotos tylos trenkti amalu
išsiraizgiusiomis šakomis
ir vadinamuoju gyvenimu
kasdienybe
išbraižyti langus palanges
neįskaitomais raštais

vėjo siautimu sintaksės prieplaukose
išblaškytuose žodžiuose gal save susirinksiu
į skraitą it obuolius iš nebylio kaimyno daržo
nes skanesni vis ne savo pasakymais

rodos vėl persirpau reikia audros
kad nukrisčiau it trenktas
į dirvą kur išsižiojęs
dar vienas eilėraštis laukia savo kąsnio
gyvenimo neperkandamo iki galo
iki nuograužų sąvartyne ir tvaiko minčių
kurios čia išeina iš krašto čia grįžta
banaliausių jungčių sąskambiais apie
išplaukiančius laivus žadėjusius grįžti ir vilties
žaibu nutviekstą dangų kai mažas berniukas
apsivijęs rankomis kelius tupi po aukščiausiu
medžiu
ir mušasi į krutinę aš trenktas aš trenktas
tris kartus

visa čia tam kad žmonės pagaliau pabustų
atsidurtų nepatogumų karalijoje staiga
nebežinotų ko griebtis kurio dar žodžio jungtis
išdraskyta ir žiežirbom spjaudos elektros skydinė
kai be elektros visas miestas
patys sau per sunkūs tarsi ryšių su gyvenimu
nutraukimas
toks „aš esu“ pasimetimas artėja
toks „aš esu kitas“ tartum laikas baigiasi ir tenka mesti
nuo vidurio aikštės paskutinį metimą
per neišmanymo kaip gyventi lauką
kaip parašyti į gyvenimo arba mirties krepšį
mesti savojo aš skeveldras po trenksmo

ir meti nes kitaip būsi sirgalių sušaudytas
subombarduotas eilėraščių minų lauke
praskrenda citrinukas
ir tu susirauki
rūgštu

/

nei televizoriaus nei kompiuterio
mobilieji greit išsikraus
likti su prožektoriais ir žvakėmis tenka
būti su savimi ir prie žibintuvėlio šviesos
skaityti šį eilėraštį kaip išsigelbėjimą
nuo savęs vaikštinėti
po audros sąmonės ešafotuose
jau štilis
po namus tenka žvalgytis
ar ko nenuplėšė nuo stogo
šiferio lakštas vienas jau kliba vos laikosi
ir šis siužetas ir subangavus mintis nebeištversi
to būvimo kaip tuštumos atsikandus
apmirusios buities ašmenys perrėžia gerklę
toks štilis po audros
kai krenti į sujauktą ritmą kasdienybės reikalų
išskerstų šios audros it veršiukų kraujo užgėrus
spraudiesi į nenumatytus atvejus į kampus
būties klampynėje užklimpęs su paspirtuku
bandai atsispirti pagungai galutinai subyrėti

žvalgaisi iš reikalo ar ko nenuvertė kieme ant laiptų
palikti vazonai su gėlėmis išvirto jaukumas per stogą kiaurą
priemenėj bėga vanduo ir vienas lietvamzdžio galas
vėl atitrūko vanduo taško sieną absurdo
vieni rūpesčiai ir jie tik ir tegelbsti atrodo
o iš tikro galvoje vien eilėraščių gaisras

bandai liguistos sąmonės proveržiais juos  užgesinti
nuorūkom žodžių iš minčių perlaužtų vėjo iš niekio
o gal ir iš esmo tarsi iš anapusybės kurios nesugaudai
nesužvejoji ritmo viskas slidu tarsi žuvys
ir kasdienybės pražūtys audroje
ir buvimas su savim tokiu nepakeliamu
griūti

ir į dienos tuštumą į peleninės sieneles gesiniesi
bandai save išsitraukti besitrindamas niežulius
praeities klaidų antpuoliais springdamas
tarsi pats sužvejotas už žiaunos vos prasižioji
ir miršti neišrašytais eilėraščiais nei vienu taip
iki galo

bet vis dėlto kai rūkydavai daugiabučio nišoje
ten išpaišydavai du taškelius ir šypseną ant paskiros plytos
kaskart po parūkymo kaip ženklą kad dar ne viskas prarasta
ne viskas audrų netikėtai užklupusių išversta ir sumaitota
kaip ženklas kad dar užsidegsi ir nusišypsosi gyvenimui
kaip rašoma pozityvaus mąstymo knygose

bet kartais atrodo tarsi bandytum įdegti gulėdamas
gyvenimo šešėlyje per kaitrą kuri ateina po audros
ir cypčioja vienišos metalinės sūpynės cypt-cypt
mano viename iš smegenų pusrutulių it siaubo filme
vienišumas apleistoje sodyboje po audros štilis

dar tas lietus čia nuneša mintį vėjas ir padžiauna 
ant skalbinių virvės it vėliavą laivo išplaukti
apsirišu virve ta sau kaklą ir bėgioju nuo žodžio prie žodžio
it pakaruoklis it pusbrolis minties nuraškytos
nuo pažinimo medžio papuvęs toks vaisius bet raukausi
ir kandžioju sakau matyt citrusinis vis neišreiškiama tai
žodžiams nepažinu ir tai man šlykštu
bet suvalgysiu visą
ko nesu dar pasakęs kai lietūs lyja
ir audra praryja elektrą
2020-08-30 13:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-10 12:01
Vetra Vika
Poeto širdies dūžiai prasmingų kūrybinių minčių audroje...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-31 16:19
Laila
Minčių audra...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-30 14:38
užkaboris
Panašu į mano smarvę, kai jos turėjau dar.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (3)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą