Kur ėjai

Tu vainikus sonetų pynei
Aš blaivas dirbdavau karstus
Širdies išdegintoj dykynėj
Klajoklis senas ir rūstus

Staiga kažko nusišypsojo
Dėl to ką kursi ką kuri
Praėjęs pragarą ir rojų
Sustojęs lauko vidury

Kažkur tarp šiapus ir anapus
Prasmingo laiko ir tiesos
Keptų kaštanų salsvas kvapas
Ir žemės rudenio visos

Seniai nukrautas stalas vaišių
Mėnulio mėlynų vynu
Gal kiek apsvaigęs kiek užgaišęs
Aš tarsi rūkas ateinu

Ir apgaubiu pečius tavuosius
Baltąja marška linine
Žiūrėdamas į parko uosius
Paskendęs vakaro vyne

Tamsoj jurginų aksominėj
Kur stoja vakaras nykus
Per naktį krūpčiodama pynei
Iš jos sonetų vainikus

Duris nelyg karstus pradarius
Iš išdavikės drebulės
Kur lašas rašalo kaip marios
Ant tavo delno išsilies