Pasaulio pabaiga

Nedaug prašau: tik atminties
Just. Marcinkevičius

    Prisimenu, paauglystėje tu daug svarstydavai apie pasaulio pabaigą. Pirmiausia tau rūpėdavo žinoti, kada ji įvyks. Jei žmonija nesunyko 94-aisiais ir tūkstantmečių sandūroje, tai gal sunyks 2010, 2011, o gal pasibaigus majų kalendoriui? Bet visa tai pragyvenome. Ir, rodos, pasaulio pabaigos nesulaukėme. Tuomet tu nutarei, kad žmogus nepajėgus nuspėti dienos, kada nieko nebebus: nei kraujasiurbių uodų, nei skaudžiai geliančių vapsvų, nei gražiųjų gėlių, nei tvenkinyje kurkiančių varlių, nei čirškiančių žvirblių, nei mano numylėto šuns Margio, nei užburiančiai kvepiančių jazminų, nei galingųjų ąžuolų. Netgi manęs su tavimi. „Taip, kai ateis Pasaulio pabaiga, išnyksime ir mudu, “ – sakydavai. „O kokia bus pasaulio pabaiga? “ – smalsiai klausdavau. „Nežinau, “ – atsakydavai, susimąstydavai ir pradėdavai vardyti pačius neįtikimiausius scenarijus. Esą kils galinga saulės audra, arba ji užges, iširs ozono sluoksnis, atsivers Juodoji skylė, pakryps planetos ašis, į Žemę rėšis milžiniškas meteoritas, pateksime į asteroidų lietų, kils branduolinis karas, kas nors panaudos galingą biologinį ginklą, pritrūks ne tik maisto, bet ir oro, todėl uždusime, prasidės ledynmetis arba ištirps ašigaliuose esantis ledas ir mes paskęsime... „O gal, - nutaisydavai paslaptingą miną, - pasirodys Mesijas ir sunaikins nevertuosius, o teisiuosius perkels į rojų. “

    Pats imdavai juoktis iš savo kalbų, o surimtėjęs užbaigdavai: „Ne, mes nesulauksime tikros Pasaulio pabaigos. Ji kiekvienam pasireikš sava mirtimi. “ „O mano mirtis nebus tavo pasaulio pabaiga? Ar atvirkščiai? “ – norėdavau įsitikinti mudviejų prieraišumu. Tu meiliai, bet liūdnai šyptelėdavai, pataršydavai mano plaukus ir atsakydavai: „Tai būtų pati tikriausia katastrofa. “ „O ne pasaulio pabaiga? “ – mėgindavau ginčytis. „Ne, tikrai ne. Nebent kitokio, prisiminimų pilno pasaulio pradžia. Eime... “

    Po tokių mąslių kalbų tu visada sugalvodavai, ką smagaus nuveikti. Lyg jausdamasis kaltas, nuolat šypsodavaisi. Būdavai toks geras ir dėmesingas, kad kartais sutikęs tave laukdavau, kada, kada pagaliau atslinks laikas pokalbiams apie pasaulio pabaigą, po kurios ateis itin ryškios šviesos kupinos valandėlės.

    Tu buvai žymiai vyresnis už mane, todėl, atleisk, kaip vaikas neįstengiau suprasti tavęs. Nesuvokiau, kad tau tai itin svarbu, kad tai galėtų kaži ką simbolizuoti. Ir dabar vis dar neįsivaizduoju, ką turėjo reikšti svarstymus apie pasaulio pabaigą lėmusios nuolatinės draugės kalbos apie savižudybę, mirtį, ir, pagaliau, žodžių virsmas veiksmais. Visgi, viliuosi, kad vėliau su manimi praleistas laikas tau padėjo. Padėjo rasti santarvę su savimi pačiu, padėjo atsitiesti ir vėl giedru žvilgsniu žvelgti į ateitį. O gal tau visai nebuvo ramiau, kad esu šalia, tik įžvelgei mano sumišimą, išgąstį ir supratai, kad be tavęs man sunku? Gal norėjai pagelbėti, palaikyti, nuvyti mane slegiančias niūrias mintis, kaip kad darydavai anksčiau? Bet kokiu atveju esu be galo dėkingas, kad leidai būti šalia ir jaustis reikalingam, kad įrodei, jog netektis nepaskandina savigraužos, liūdesio ežere, nesustabdo gyvenimo.

    Tu nuspėdavai, ko noriu, žaisdavai, kai nuobodžiaudavau, paguosdavai, kai pravirkdavau, padėdavai, kai paprašydavau. Nors tebuvome kaimynai, man atrodei ir kaip vyresnis brolis, ir kaip geriausias draugas. Todėl, suprask ir atleisk, kad tau nuskendus pamiršau, kas yra pasaulio pabaiga. Ilgai vengiau prisiminti, galvoti apie tave, apie tavo žodžius, bet dabar, dabar aš žinau, kad pasaulio pabaiga neįmanoma. Taip, tu teisus, egzistavimas šioje Žemėje gali baigtis, gali nutrūkti patys glaudžiausi ryšiai. Bet dabar suprantu, kad tai nėra taip jau baisu. Vis vien liekame kieno nors prisiminimuose, o kiekviena pabaiga yra ko kito pradžia. Taip buvo ir tau, taip yra ir man.