Prisės šalikelėj rausvų vijoklių vakaras,
Giesme prikimusia jis mano rimtį glostys,
Spragsės žarijomis ir degs ugniakuras,
Šilkinis vėjas kvatosis gluosniuose.
Paliks gerklėj aitrus pelynų skonis
Ir violetas lubinų lyg ašaros,
Tas rūbas dėvimas skalsus marškonis,
Žinai koks būna paskutinę vasarą.
Virpės akivaruos gaisai prieš naktį,
Vaidensis vėlumos užmigę tyruose,
Kaip šuo pavargėlis norės palakti,
O žuvys neršiančios vėl ners į gilumą.
Pareisim alkstantys ir nepažįstami,
Kaltes ir nuodėmes slapčia pažinę,
Pareisim laukiantys, iš kur negrįžtama,
Tik vėjo vardą ir skausmą minime.