Nukautas, niekada nenugalėtas

Sušuko man karalius:
Nelieski mano brangiojo rubino,
O aš jam atsakiau tik smūgiu šalto kalavijo!
Išlupau jo širdį akmeninę- joks čia ne rubinas,
Bet išpirkti mano laisvę to pakaks,
Kol jo siela pragaro liepsnoj per amžius degs.

Iš aukso menės netikros
Man išėjus pasitikti prarajos,
Suzvimbė strėlė ir pervėrė kiaurai viela,
Ištiško pirma mano kraujo dėmė.
Krenta lyg akmuo iš rankų skydas,
Šalmas rieda skydo pusėn,
Kalavijas... Jis sminga žemėn,
Nes dabar jau rankoj ieties kotas,
Kurį paleidžiu aš į priekį,
Kad priešas nebaisus man net ir šarvuotas!

Na palaukit, tai dar ne pabaiga,
O tik mano keršto bundanti aušra.
Plūsta kraujas pro dantis,
Bet net ir tai manęs nesustabdys.
Rankos mano dvi ir ietis-
Tai bus kova tryse prieš tris,
Kol be kūno jūsų galvos man po kojom kris.
Nepamatysit jūs aušros,
Brėkštančios naujos dienos,
Ir nepadės jums atgaila,
Neišgelbės jokia malda,
Nes kai meldė mano motin, tėvas-
Tesulaukė kalavijo,
Kol mirė savo kraujo jie pririjo.
Iki šiol girdžiu jų mirštančius balsus,
O tuoj iš jūsų aš išgirsiu panašius!

********

Girdžiu kaip į ausį alsuoja sielų vagis,
Supranta jis iš išvilgsnio:
Šiandien kris ne vienas karys
Nuo mano kirčio.
Tai lyg senas paprotys:
Mirštančia širdim
Tuziną širdžių pasiimti smertin.
Tokia ta mano prigimtis
Keršto durklu priešą verti.
Te pabando kelią stoti pats Perkūnas,
Žaibas kaip botagas- irgi gali lūžti!
Lai lenda iš po velėnos Velnias,
Nenusitemps manęs Jis nė per pirštą,
Kol tie besieliai šia žeme dar vaikšto!

Valia didinga sulig kalnu
Ir žiojanti žaizda blauzdoj
Nė kiek nemaišo jam kovoj.
Strėlės jam nebaisios, tegul šaudo!
Bailiai bijo vieno vyro, it laukinio tigro,
O jis nebijo nieko,
Viskas ką jis turi- ginklas ir alsuojanti mirtis
Tad pasitiks jis ją iššiepęs dantis!

Vyrai krito rūmų patvory
Jėgos sęko su kiekviena kirčio žarija.
Net nepastebėjo atsidūręs rato vidury-
Nelygi kova, jos numatyta pabaiga.
Sminga ietis kiaurai orą,
Sminga ir antra, bet jau į pašonę,
Kiaurai vidurius trečia,
O su ketvirta- kūnas sminga.

Įsiviešpatauja atokvėpio tyla,
Kažkur toli girdėti vieno kito vergo aimana.

Springus juokas nutraukia tylą,
Šypsena srūva tamsiu krauju.
Galiausiai kalavijas kirčiui kyla,
Ir nudažo žolę raudonu dažu.