Pavargusiems

Aš galbūt ir žinau,
į ką kreiptis,
kai per pilnatis
žeme ritinėjas pašėlę jausmai,
kai užsninga širdį
ir atrodo, kad neberandi,
kur teisingas posūkis,
kai bandai pirkti pokyčius,
bet viduje viskas taip pat:
tik sniegas ir vanduo,
ledas ir tirpsmas -
dinamiškai besimainantys.
Aš galbūt ir žinau,
kam paskambint,
kai išsiunčia meilę,
o man atrodo,
kad siuntinys vėluoja.
Už sodo kriaušės
skaitau knygą,
bandydama užsimiršti.
Žiemą žiūriu pro langą,
kaip čiuožia vaikai
ir blyksi ledo žandai,
kai juos čaižo pačiūžos.
Aš galbūt ir žinau,
kaip paliesti svetimą ranką
taip, kad ji atsilieptų,
greit nepaspruktų
ir nors trumpam
paglostytų galvą arba pėdas -
mokėtų atpažinti,
kas šiandien labiau pavargo.
Aš galbūt ir žinau,
iš kur ir kokio turinio pilną kuprinę
mano aš nešas iš vasaros,
išskaudėtos prieš dešimtis metų.
Aš galbūt nežinau,
kada jau laikas -
paskambint, paliest,
pažiūrėt į tą turinį,
įkvėpt ir iškvėpti
be įtampos
ir be laukimo.
Kitam pasaulio krašte
mano antrininkas
atsikelia, skambina, liečia,
kol aš dvejoju
ir nustebus žiūriu
į ant mano atverstos knygos
ištiškusį kriaušės smakrą.
Einu. Įsileisiu.
Siuntinį atvežė, - sako paskambinęs.

2020 08 20 (Loftas. Namai)