KASTYTIS:
mano žmona – stora kaip voras
ją sudaro keturi elementai:
vanduo, ugnis, žemė, oras
bet jų nesieja jokia dermė
tik pażirę fragmentai.
štai čia, bičiuli, visa esmė
ji pikta, neklauso, duoda duoną sausą
ir kiekvienas mėnesis su ja kaip sausis
labai šalta
nyki, truputį pliurzos, nors apsimeta balta
taip slenka metai,
sūkasi orbitos ir planetos,
tik voras tinklą mezga ir nė iš vietos
JŪRATĖ
esu ne ekstrasensė ir ne ragana
aš tik pyzda sudegusi
šešėlio savo pamėgta
bet to nevertinu
ne tam aš sutverta
gimiau juk tvarte
tebėga fėjos putos
pro visus plyšius
nors kartą srutos
išvyko į svečius
sulįsiu į klozetą
pavirtus upeliu
tekėdama kaip eilės
geležiniu keliu
šitų eilių pati nesupratau
galbūt tik tuo ir patinku aš tau
esu ne ekstrasensė ir ne ragana
aš tik pyzda sudegusi
rusensiu pelenu po dangumi žvaigždėtu
kaip voras švariuose namuos nerasdama sau vietos
aš tik pyzda sudegusi
nerasiu ko neradusi
žvaigždžių bylojimo man negana
esu ne ekstrasensė ir ne ragana
***
esu aš pavydi kerštinga
galaktikos žvaigždėtos, jeigu paliečiu, nupinga
o jeigu visą naktį žvaigždėm sninga,
vis vien juokinga
o buvo ir kita sala, ir kitos tolimos planetos
ir smėlio pusnys, marių bangos, begalybės numylėtos
ir mažas perlas kiaute užsidaręs banaliai
o meilė liejos oraliai ir analiai
to per žinias nerodė.
pakanka joms ir taip parodijų.
arbatos tavo neužnuodijau.
gyvatės juk mėgsta melodiją.
***
keikis ir siauski kaip vėjas
greitai praeina šlovė jo